bendruomene baneris tekstas

kalta dvikalbyste 620x329

Prieš kelis dešimtmečius buvo teigiama, kad dėl dvikalbystė sulėtėja vaikų kalbos raida ar išsivysto kiti kalbos sutrikimai. Mūsų laimei, iki šiol mokslininkai ir kalbos specialistai atliko daugybę tyrimų, bandymų, išsiaiškino dar nežinotų dvikalbystės privalumų ir, svarbiausia, paneigė šį atkakliai į dvikalbių šeimų kasdienybę besibrovusį mitą. Maniau, kad pasisėmę kelių dešimtmečių žinių, perskaitę ne vieno tyrimo rezultatus bei nemažai knygų, o kasdienybėje susidūrę su sėkmingos dvikalbystės pavyzdžiais, mes jau žinome daugiau. Bet...

Neseniai dienos šviesą išvydo straipsnis, kuriame logopedė daugiakalbėms šeimoms, susidūrusioms su kalbos sunkumais, patarė atsisakyti dvikalbystės tol, kol vaikas išmoks vieną kalbą. Skaitant straipsnį su kiekviena logopedės konsultacijos eilute vis labiau sukosi mintis, kur dingo visos žinios, tyrimai, eksperimentai? Nustebino, kad mitai apie dvikalbystę, kaip tie kažkada egzistavę bauginantys dinozaurai, dar neišmirė ir sklando ne tik tarp dvikalbių vaikų senelių ir tėvų, bet ir tarp kalbos specialistų. Nustebino, kad dėl kiekvieno kalbos sutrikimo vis dar kaltinama vaiko dvikalbystė.

Atsisakius vienos kalbos problema nedings

Taip teigia specialistai. Anot žymios dvikalbystės tyrėjos ir kalbos terapeutės Suzanos Diopkė (vok. Susanne Döpke), dvikalbystė nesukelia vėlyvos kalbėjimo pradžios ar kitų kalbos sutrikimų. Vienos kalbos atsisakymas tikrai nepagerins kitos vaiko kalbos. Nepaisant to, kai kurie logopedai vis dar klaidingai pataria tėvams atsisakyti vienos šeimos kalbos ir taip „spręsti“ vaiko kalbos vystymosi problemas. Be to, S. Döpke teigia, kad šeima neturėtų trikdyti šeimos kalbų sistemos atsisakant kalbos, nes tai tik sukurs daugiau problemų. Jai pritariantis kitas pasaulyje pripažintas vaikų dvikalbystės tyrėjas, kelių knygų autorius Kolinas Beikeris (angl. Colin Baker) turėtų dar labiau nuraminti tėvus: „Kartais yra tikima, kad vaikų auginimas dvikalbiais gali sukelti vėlyvą kalbėjimą, tačiau šis įsitikinimas nėra paremtas jokiais įrodymais. Dvikalbystės pasirinkimas auginant vaikus nei padidina, nei sumažina vėlyvo kalbėjimo ar kalbos sutrikimų riziką.“.

Taigi jei jūsų dvikalbis vaikas patiria kalbos vystymosi problemų, prisiminkite – atsisakius dvikalbystės kalbos raidos problemos niekur nedings, nes dvikalbystė joms nedaro įtakos. Jos būtų egzistavusios net tada, jei vaikas būtų vienakalbis ir niekada nebūtų girdėjęs kitos kalbos. Norint spręsti problemą jums reikia surasti tikrą jos priežastį ir ją panaikinti.

Kai vaikui jau nustatytas kalbos vystymosi sutrikimas

Nors logopedės patarimas atsisakyti vienos kalbos atrodytų bent kiek logiškas, kai vaikui jau nustatyta vėlyva kalbėjimo pradžia ar kitoks kalbos sutrikimas, tai vėlgi nėra problemos sprendimas. Tėvai kartais nerimauja, kad dvikalbystė sukels dar vėlesnį kalbos vystymąsi ar kad dvikalbystė kalbos sutrikimų turintiems vaikams yra neįveikiamas uždavinys. Toks nerimas yra visai suprantamas, bet įvairiausi dvikalbystės tyrimai patvirtina, kad ir sutrikimų turintys vaikai gali augti dvikalbiais.

Net keli atlikti tyrimai parodė, kad vaikai, kuriems nustatytas specifinis kalbos sutrikimas, nepatiria daugiau sunkumų mokydamiesi kalbų nei tie vaikai, kurie mokosi tik vieną kalbą. Dvikalbiai vaikai patiria tokius pat kalbos mokymosi sutrikimus, kuriuos patiria ir vienakalbiai. Dar vienas tyrimas lygino dvikalbių ir vienakalbių vaikų, kuriems nustatytas Dauno sindromas, auginimą ir nustatė, kad dvikalbiai vaikai pasiekė tokių pat rezultatų kaip ir vienakalbiai, taigi neigiamų dvikalbystės pasekmių nebuvo atskleista. Kito tyrimo metu buvo nagrinėjamas vienakalbių ir dvikalbių vaikų, kuriems nustatytas autizmo spektro sutrikimas, žodynas. Tyrimo išvados parodė, kad dvikalbystė neturėjo neigiamos įtakos vaikų kalbos vystymuisi, nes abiejų tirtų vaikų grupių rezultatai buvo panašūs.

Tyrimų rezultatai yra puikus šaltinis, tačiau giliai širdyje jaučiu, kad tėvus labiausiai įtikina ne moksliniais skaičiavimais ir eksperimentais paremti atsakymai, bet kitų dvikalbių tėvų patirtis. Užsienyje tėvai jau daugybę metų dalijasi dvikalbystės džiaugsmais, drąsina vieni kitus susidūrę su sunkumais ir ieško geriausių būdų auginti dvikalbius vaikus. Šie tėvai jau perėjo gąsdinimus, išgyveno nepasitikėjimo ir nerimo jausmus. Lietuviai, auginantys dvikalbius, tik dabar pradeda garsiau kalbėti šia tema, labiau domisi, galiausia, kovoja už savo vaikų teisę augti dvikalbiais. Ir labai džiugu, kad mūsų sąmoningumas auga, mes jau nebepasitikime pirmaisiais specialistais, pasmerkusiais mūsų pasirinktą dvikalbystę, skatinančiais jos laikinai ar visiškai atsisakyti. Mes ieškome kitų patirčių, patarimų, atsakymų į klausimus.

Atimta dvikalbystė – padaryta žala vaikui

Kai tėvai susiduria su probleminėmis vaikų kalbos raidos situacijomis, jie dažnai susikoncentruoja ties problema ir visiškai pamiršta apie dvikalbystės teikiamą naudą jų vaikui. Pirmiausia, mišriose ir emigrantų šeimose dvikalbystė leidžia sukurti stipresnį emocinį ryšį tarp tėvų ir vaikų. Kalbos terapeutė Suzana Diopkė teigia, kad vienam iš tėvų atsisakius savo gimtosios kalbos arba abiems tėvams kalbant tik valstybine, o ne gimtąja kalba, šeimoje susidaro įtampa, tėvai apriboja bendravimą su vaiku, silpnėja tarpusavio emocinis ryšys. Dvikalbystė taip pat skatina vaikų domėjimąsi savo kultūra. Dvikalbiai vaikai pasižymi stipresniu savo identiteto pajautimu mokykloje ir socialinėje aplinkoje, pasitikėjimu savimi. Tai yra itin svarbu mišriose ar emigrantų šeimose augantiems vaikams. Taip pat tyrimai įrodė, kad dvikalbių smegenys geriau nei vienakalbių gali išlaikyti dėmesį ir pereiti nuo vieno prie kito uždavinio. Be to, jau septynių mėnesių dvikalbiai kūdikiai daug geriau geba prisitaikyti prie aplinkos pokyčių, o dvikalbiai senoliai patiria mažesnį kognityvinį senėjimą. Atsisakius dvikalbystės ne tik nebus išspręstas pasireiškęs lėtas dvikalbio kalbos vystymasis ar kiti sutrikimai, bet tuo pačiu bus sutrikdytas glaudus šeimos emocinis ryšys, vaiko identiteto visuomenėje suvokimas bei atimta galimybė vaikui patirti dvikalbystės teikiamą kognityvinę naudą.

Kai dvikalbių vaikų tėvai kreipiasi į specialistus, jiems nereikia patarimo susilaikyti nuo dvikalbystės ar jos visai atsisakyti. Tiesą pasakius, nereikia kreiptis į logopedą norint „išspręsti problemą“ jos nesprendžiant, t. y. atsisakius dvikalbystės. Tėvai kreipiasi į specialistus, nes jie tikisi atrasti problemos sprendimą ir išsaugoti visas šeimos kalbas. Maža to, vienos iš kalbų atsisakymas net nėra sprendimas mišrioms ar emigrantų šeimoms. Tik įsivaizduokite, kokią įtaką toks patarimas daro buityje. Štai mama grįžta su vaiku iš logopedės ir sako: „O tu, tėveli, palauk. Dabar kalbės mamytė.“. O jei šeima gyvena tėvo šalyje, tada patylėti ir palaukti gali mama. Emigrantai turėtų kuo ilgiau izoliuoti vaiką nuo visuomenės, kad jis kuo geriau išmoktų lietuvių kalbą, o paskui jį įstumti į darželį ar mokyklą, kur bus situacija „išplauksi ar nuskęsi“. Jie taip pat gali atsisakyti dvikalbystės, t. y. lietuvių kalbos, ir namie kalbėti gyvenamosios valstybės kalba, net jei jie patys kalbėdami šia kalba jaučiasi suvaržyti, nesugebantys pilnai perteikti savo jausmų, kiek įmanoma gimtąja kalba, ir keletą metų apribodami vaiko bendravimą su tik lietuviškai kalbančiais seneliais. Dvikalbystė šiuolaikinėje visuomenėje daugeliui šeimų nėra užgaida, bet būtinybė.

Kai tėvai, besirūpinantys vaiko kalbos raida, kreipiasi į specialistą, jiems reikia pagalbos surandant tikrąsias problemos priežastis ir pasirenkant praktinius jų sprendimo būdus. Dvikalbystės atsisakymas, kaip rodo tyrimai, nieko nepakeis.

 

Šaltiniai:
1. Susanne Döpke, Understanding Bilingualism and Language Disorder, 2006.

2. Colin Baker, The Care and Education of Young Bilinguals: An Introduction for Professionals, published in 2000, psl. 126-128.

3. Paradis, J. (2010). The interface between bilingual development and specific language impairment. Applied Psycholinguistics, 31, psl. 227-252.

4. Paradis, J., Crago, M., Genesee F., & Rice, M. (2003). Bilingual children with specific language impairment: How do they compare with their monolingual peers? Journal of Speech, Language, and Hearing Research, 46, psl. 1-15.

5. Gutierrez-Clellen, V., Simon-Cereijido, G, & Wagner, C. (2008). Bilingual children with language impairment: A comparison with monolinguals and second language learners. Applied Linguistics, 29, psl. 3-20.

6. Kay-Raining Bird, E., Cleave, P., Trudeau, N., Thordardottir, E., Sutton, A. & Thorpe, A. (2005). The language abilities of bilingual children with Down Syndrome. American Journal of Speech-Language Pathology, 14, psl. 187-199.

7. Petersen, J., Marinova-Todd, S.H, & Mirenda, P. (2011). An exploratory study of lexical skills in bilingual children with Autism Spectrum Disorder. Journal of Autism and Developmental Disorders. DOI: 10.1007/s10803-011-1366-.