bendruomene baneris tekstas

vaikai 620x329Dvikalbių vaikų tėvai, vos pradėję tarti pirmuosius žodžius savo mažyliui, iškart susiduria su dilema – kurią kalbą pasirinkti viešumoje? Išėjus su vaiku į viešumą dažnai jaučiatės nepatogiai, jei aplinkiniai girdi mūsų gimtąją kalbą, kurios jie nesupranta. Tėvus pradeda kamuoti įkyrios mintys, o vienintelis tinkamas sprendimas, atrodo, yra viešumoje kalbėti su vaiku valstybine kalba, kurią supranta visi. Vienaip ar kitaip, vaikas išmoks ir valstybinę kalbą. Tačiau ar tai tikrai yra geriausia jūsų vaikui?

Valstybinės ar daugumos kalbos, o ne gimtosios, pasirinkimas viešumoje laužo vieną pagrindinių dvikalbio vaiko ugdymo taisyklių – pastovumą. Dvikalbis vaikas, augdamas apsuptas daugumos kalbos, patiria stiprų mažumos kalbos trūkumą, jei tėvai nesistengia VISADA kalbėti tik savo gimtosiomis kalbomis. Pastovumas yra labai svarbus jau nuo pirmųjų dienų, kai vaikas dar tik mokosi atskirti garsus, ir jo svarba vis didėja, kai vaikas mokosi tarti pirmuosius žodžius. Jei nuolat ir dažnai trikdomas pastovumas, dvikalbis vaikas nesusikurs aiškių ribų, kada ir su kuo kalbėti mažumos kalba, todėl galiausiai jis gali tiesiog atsisakyti jos.

Kalbėdami su savo vaiku, mes jaučiame meilę, pasididžiavimą, nes tuo metu vaikui perduodame savo šaknis, dalį savo identiteto, bet tuo pačiu mes ir drovimės, nes aplinkiniai mūsų nesupranta ir mes nežinome, ką jie apie mus galvoja. Visus šiuos mūsų jausmus vaikai pajaučia vos tik pažiūrėję į mus. Vaikai iškart pajaus, jei drovėsimės aplinkiniams girdint kalbėti mažumos kalba. Maža to, vaikai gali tai suprasti tarsi mūsų pasirinkimą ir norą kalbėti daugumos kalba ir jie patys vis dažniau rinksis ją. Mūsų drovėjimasis su vaikais kalbėti mažumos kalba viešumoje ne tik sutrikdys pastovumą ir sumažins vaiko galimybes kuo dažniau vartoti mažumos kalbą. Mūsų drovumas bus perduotas mūsų vaikams, kurie užaugę taip pat drovėsis savo tėvų gimtosios kalbos, jausis nepatogiai, kai kas nors paklaus apie jų kilmę. Kiekvieną kartą, kai drovėsitės kalbėti su vaikais viešumoje, prisiminkite, kad paaugę jūsų vaikai jausis taip pat.

Dažnai girdimas paaiškinimas, o neretai tai yra tiesiog pasiteisinimas, kodėl tėvai vengia mažumos kalbos viešumoje, skamba panašiai: „Labai nemandagu kalbėti kitiems nesuprantama kalba. Aš gerbiu kitus žmones ir nenoriu, kad jie jaustųsi nepatogiai.“. Mes norime būti mandagūs ir norime, kad mūsų vaikai išmoktų mandagumo jau nuo ankstyvos vaikystės. Prisiminkite, kad kasdien kiekvienas iš mūsų turime nesuskaičiuojamą gausybę galimybių išmokyti vaikus mandagaus elgesio: sveikinkimės su kaimynais, sveikinkimės su praeiviais gatvėje, padėkokime pardavėjai ir pan. Būti mandagiu ir gerbti aplinkinius visai nereiškia tai, kad jūs turite atsisakyti mažumos kalbos viešumoje. Jūsų tikslas yra užauginti savimi pasitikintį dvikalbį vaiką, todėl jūs naudojatės kiekviena proga vaikui perduoti savo kalbą. Ir jei matote, kad aplinkiniai domisi, apie ką jūs kalbate, jūs galite išversti savo pokalbį ir paaiškinti, kodėl su vaiku kalbate kita kalba. Žinoma, tokiose situacijose jums bus užduodama nemažai klausimų, kurie neretai pasirodys nemandagūs, paremti mitais ar net per daug asmeniški.

Akivaizdu, didžiausias sunkumas, kurį tenka peržengti norint viešumoje kalbėti mažumos kalba su dvikalbiu vaiku, esame mes patys ir mūsų drovumas, nepasitikėjimas savimi. Mes per daug dažnai nerimaujame, ką apie mus pagalvos aplinkiniai, mūsų gyvenime jokio svarbaus vaidmens neturintys žmonės. Kiekvieną kartą, kai jausitės droviai, vengsite savo gimtosios kalbos ir su vaiku pradėsite kalbėti valstybine kalba, prisiminkite, kad išsilavinę žmonės jaus jums pagarbą už jūsų pastangas išsaugoti mažumos kalbą ir užauginti dvikalbį vaiką. Jei jūsų vaikas ir taip retai turi progų kalbėti mažumos kalba, jūs turite naudotis kiekviena galimybe.