bendruomene baneris tekstas

dvikalbio identitetas 620x329Rugsėjo 26-ąją, minint Europos kalbų dieną, Oslo universitete vyko paskaita dvikalbystės tema. Paskaitos pranešėjas profesorius emeritas, visame pasaulyje žinomas dvikalbystės tyrėjas François Grosjean pritraukė pilnutėlę auditoriją dvikalbystei neabejingų specialistų, studentų ir tėvų. Paskaitoje klausytojai daugiau susipažino su asmens dvikalbystės ir kalbų kaita per ilgesnį laikotarpį, tapsmą dvikalbiu ir dvikalbystės išsaugojimu, tačiau mano dėmesį labiausiai prikaustė paskaitos dalis, kurioje buvo kalbama apie dvikalbystės ir visuomenės santykį.

Profesorius emeritas François Grosjean paskaitoje kalbėjo apie sudėtingą dvikalbio asmens ir visuomenės tarpusavio santykį, o tiksliau visuomenės požiūrį į dvikalbį ir daugiakultūrį asmenį. Visuomenės daugumą sudarantys vienakalbiai įvairiausiose situacijose dvikalbius ir daugiakultūrius asmenis tiesiog stumia į tą kitą jų kultūrą: tu ne toks kaip mes, tu toks kaip kita tavo kultūra. Nuo to kenčia ne tik mišriose šeimose augę vaikai, bet ir imigrantams Anglijoje, Norvegijoje ar kitose šalyse gimę vaikai. Tarkime, Anglijoje gimęs ir augęs lietuvių imigrantų vaikas gali save laikyti dvikalbiu ir daugiakultūriu, vienodai lietuviu ir anglu, tačiau anglų akyse jis laikomas lietuviu, jokiu ne anglu. Visuomenės dauguma jį atstumia, nepriima kaip savo. Toks pat visuomenės požiūris pastebimas ir kai kalbama apie mišrias lietuvių šeimas. Po straipsnių apie tokias šeimas pabrėžtinai užgaulūs komentarai pasibaigia pasakymais „tas maišytas vaikas joks ne lietuvis, jis pakistanietis (įrašykite kitą tautybę)“.

Reikia pripažinti, kad visiškai priešingai visuomenė elgiasi, kai kalbama apie pasaulyje įžymius žmones, aktorius, dainininkus ir kitus pramogų pasaulio atstovus. Lietuvos spauda nepasivargina iškapstyti visą giminės medį ir surasti, kad vienas ar kitas Holivudo aktorius ar aktorė turi lietuviško kraujo. Taip staiga šis „devintas vanduo nuo kisieliaus“, gal net pats nežinantis, kad turi lietuviško kraujo, tampa lietuvių visuomenės dalimi, mes tarsi jį pasisaviname, jis tampa mūsų, jis yra savas. Ar daug savesnis, nei mišrios lietuvio(-ės) šeimos vaikas? Ar daug savesnis nei Lietuvoje gimęs ir augęs imigrantų vaikas? Mes remiamės kažkokiais iš anksto susikurtais stereotipais ir pagal juos į savus ir svetimus grupuojame visus aplinkinius, tuo pačiu ir mišrių šeimų ar imigrantų vaikus.

Dauguma mūsų gyvenime išgyvename identiteto krizę, užduodame sau klausimą „kas aš esu?“. O dvikalbiams ir dažnai daugiakultūriams asmenims šis klausimas yra itin aktualus. Anot profesoriaus emerito François Grosjean dvikalbis tai yra vienas asmuo, kurio visumą sudaro kelios kalbos, kelios kultūros, dvikalbis – tai ne du vienakalbiai viename asmenyje. Šį teiginį itin aktualu suprasti ir kalbant apie mišrių šeimų ar emigrantų vaikus. Jie nėra, tarkim, vienas lietuvis ir vienas anglas viename asmenyje, jie yra vienas asmuo, kurio identitetą formuoja dvi (ar daugiau) kultūros. Tėvų pareiga yra auginti vaikus taip, kad šiems būtų visiškai normalu priimti save tokius, kokie jie yra, vienodai mylint ir gerbiant visas jų asmenybę formuojančias kalbas ir kultūras. Tėvams, kurie didžiuojasi savo kilme ir gimta kalba, yra ganėtinai paprasta perduoti tą pasididžiavimą ir savo vaikams. Tačiau dvikalbiai patirs ir visuomenės, kuri stengsis atskirti jų dalis ir taip juos „pasisavinti“ arba atstumti, įtaką.

Pyktis ar nusivylimas šios situacijos nepakeis. Reikia suprasti, kad mūsų visuomenė nuo seno buvo griežtai ugdoma atskirti valstybių sienas, pagal tautybes žmones skirstyti į savus ir svetimus. Ir susidūrę su dvikalbiu ir daugiakultūriu asmeniu greičiau pamatome jo skirtumus, t. y. atstumiame jį, nei ieškome bendrumų, nebent sutiktas asmuo yra Holivudo aktorius ar jo kitą kultūrą mes laikome kažkuo aukštesne už mūsiškę. Tik švietimas, nuolatinis kalbėjimas apie dvikalbystę ir daugiakultūriškumą kaip normalų visuomenės reiškinį padės pralaužti ledus ir pamažu keisti visuomenės nusistatymą gerąja linkme. Deja, bijau, kad įtikinti visuomenę atsisakyti susikurtų mitų, iš stereotipų pasistatytų barjerų tarp savų ir svetimų bus daug sunkiau nei įtikinti tėvus saugoti lietuvių kalbą ir lietuvybę. Belieka tik apsišarvuoti kantrybe.

Po paskaitos išėjau neramia širdimi, nes dar labiau suvokiau, kaip stipriai dvikalbius asmenis įtakoja ir visuomenė, kurioje jie auga. Labai lengva tėvams parodyti, kad užauginti dviklabį vaiką yra įmanoma, kad dvikalbystė yra naudinga augančiam vaikui, netgi pamokyti, kaip auginti dvikalbį vaiką. Daug sunkiau parodyti visuomenei, kad dvikalbis ir daugiakultūris asmuo yra lygiavertė tos visuomenės dalis, ne menkesnis, ne geresnis, o lygus su lygiais.