bendruomene baneris tekstas

Dvikalbių akcentasTikri dvikalbiai ar daugiakalbiai visomis savo kalbomis kalba be jokio užsienietiško akcento. Bet jūsų dvikalbis vaikas lietuviškai kalba su girdimu anglišku akcentu? Jūs laisvai kalbate dviem užsienio kalbomis ir laikote save sėkmingu daugiakalbiu nors ir kalbate su akcentu? Neišsigąskite. Tai tik dar vienas mitas, tačiau jis yra taip plačiai paplitęs, kad kartais net nesusimąstome, koks jis neteisingas ir kaip lengvai paneigiamas. Jei tikėtume šiuo mitu, tai turėtume teigti, kad su girdimu akcentu kalbantys dvikalbiai vaikai iš tiesų nėra dvikalbiai arba yra mažiau dvikalbiai nei tie, kurie kalba be akcento. Bet juk taip nėra.

Dvikalbystė ir akcentasKad ir kaip dvikalbius vaikus auginantys tėvai norėtų išgirsti savo vaiką kalbant visomis kalbomis be akcento, deja, taip nutinka retai. Būtų smagu, jei atostogų pas močiutę kaime užtektų ir vaikas galėtų kalbėti užsienietišku akcentu neišsiskirdamas iš bendraamžių lietuvių. Tikrovė yra ta, kad dvikalbius auginantys tėvai gali nusiteikti, kad jų vaikas kalbės su akcentu viena iš savo kalbų, pavyzdžiui, lietuvių vaikas nuo gimimo augęs angliškoje aplinkoje angliškai kalbės be akcento, bet lietuvių kalboje bus girdimas akcentas. Dvikalbių turimas akcentas vienoje kalboje yra visiškai normalus dalykas ir dauguma dvikalbių kalbės su akcentu, o tokie dvikalbiai, kurie kalba visomis savo kalbomis be užsienietiško akcento yra išimtis ir tokių yra itin mažai.

Jau nuo seno buvo tyrinėjamas dvikalbystės ir akcento ryšys, nemažai atliktų tyrimų nustatė, kad akcento turėjimas ar neturėjimas priklauso nuo amžiaus, kada vaikas išmoko antrąją kalbą. Visuomenėje yra paplitusi nuomonė, kad ankstyvas antros kalbos mokymas pagerina dvikalbio vaiko galimybes kalbėti be akcento, bet iki šiol net mokslininkai nesugebėjo susitarti, kokia yra ta amžiaus riba, kada būtina pradėti mokytis antrosios kalbos. Vieni teigia, kad iki šešių metų išmokęs savo kalbas vaikas kalbės be akcento, kiti šią amžiaus ribą praplečia net iki dvylikos metų. Bet ir tiems, kurie nespėjo įsisprausti į šią ribą, nereikėtų nusiminti, nes kiekviena taisyklė turi išimčių. Mums visiems tikrai teko sutikti tokių dvikalbių, kurie net suaugę išmoko antrą ar trečią kalbą ir ja kalba be jokio užsieniečiams būdingo akcento.

Įprasta manyti, kad gimtoji kalba įtakos akcentą vėliau išmoktoje kalboje, bet nutinka ir taip, kad antroji kalba, kurią asmuo išmoko vėliau, įtakoja gimtąją kalbą. Dėl pasikeitusių gyvenimo aplinkybių, kai antrą kalbą tenka ilgą laiką kasdienybėje vartoti daugiau ir dažniau nei gimtąją, dvikalbio gimtojoje kalboje gali atsirasti girdimas akcentas. Bet tai vėlgi nereiškia, kad keliems metams į Angliją emigravęs lietuvis būtinai pradės kalbėti lietuviškai su anglišku akcentu. O kartais gyvenime aplinkybės gali susiklostyti taip, kad dvikalbis kalbės su girdimu akcentu visomis savo kalbomis. Jei vaikystėje dvikalbis vaikas gyveno aktyviai judėdamas tarp dviejų ar kelių savo kalbinių aplinkų, pavyzdžiui šiek tiek pagyveno Lietuvoje, tada su tėvais persikėlė į Angliją, paskui po kelių metų vėl grįžo į Lietuvą, gali būti, kad abiejose jo kalbose aplinkiniai girdės vos pastebimą ar ryškesnį akcentą.

Apie akcentą dažniausiai yra kalbama kaip apie neigiamą fenomeną, jo stengiamasi atsisakyti, paslėpti. Gyvename visuomenėje, kuri per ilgą laiką tarsi suskirstė akcentus į „geruosius“ ir „netinkamus“. Štai asmuo, kalbantis su prancūzišku akcentu neretai apibūdinamas romantiku, jo kalba skamba jausmingai ir meiliai, išgirdus itališką akcentą asmuo laikomas mergišiumi, o turbūt labiausiai nepasisekė kinišką ar indišką akcentą turintiems dvikalbiams, nes jų akcentas dažnai tampa įvairiausių anekdotų ir pašaipių juokelių įkvėpimu. Lietuviškas ar lenkiškas akcentas Europos šalyse taip pat dažnai vertinamas nepalankiai. Kiekvieno dvikalbio akcentas išduoda priklausomumą kažkokiai gyventojų (ar imigrantų) grupę, ir jei dauguma šią grupę vertina neigiamai, to pasekmes teks patirti ir dvikalbiui.

Dvikalbiai ypač gerai žino savo akcentą, dėl jo gali jaustis nepatogiai, net atsiprašinėti ir aiškintis, kodėl jie lietuviškai ar kita kalba kalba su girdimu akcentu. Kai imigrantų ar mišrių šeimų vaikai nori pritapti gyvenamoje aplinkoje, įsimaišyti ir neišsiskirti iš draugų būrio, akcentas tampa itin aktualia problema. Tokiu momentu yra labai svarbu suprasti, kad akcentas yra natūralus kalbinis fenomenas, kurį įtakojo gyvenimo aplinkybės. Kartais aplinkiniai net yra linkę nuvertinti su akcentu kalbantį dvikalbį, neva šis nepakankamai stengėsi išmokti kalbą, jo šeima neįdėjo pakankamai darbo. Tačiau akcentas jokiu būdu nereiškia, kad asmuo prasčiau moka tą kalbą ar jam ji nėra gimtoji ar pagrindinė kalba. Mokantis kalbą svarbu išmokti taisyklingo tarimo, stengtis išmokti kalbėti be užsienietiškai skambančio akcento, bet jį įtakoja neuromuskuliniai (nervų ir raumenų) faktoriai, kuriuos yra labai sunku sukontroliuoti.

Galiausiai reikia suprasti, kad akcentas yra normali dvikalbių ar daugiakalbių asmenų gyvenimo dalis. Jo nereikia slėpti ar gėdytis, nereikia dėl akcento jaustis nepatogiai. Akcentas nereiškia, kad kalbą moki blogiau nei tie dvikalbiai, kurie gali kalbėti be jokio užsienietiško akcento. Ir tik labai retais atvejais akcentas yra toks stiprus, kad jis trukdo pilnaverčiui bendravimui, kai aplinkiniams yra sunku suprasti.

 

Šaltinis: Grosjean, François. Bilingual: Life and Reality.