bendruomene baneris tekstas

DVIKALBYSTE_MITAI2_300x200.jpgVisiems puikiai žinoma, kad gebėjimas kalbėti keliomis kalbomis yra didelis privalumas, o kelių kalbų mokymasis jauname amžiuje – lengvesnis ir reikalauja mažiau pastangų. Dvikalbystė palengvina trečios ar ketvirtos užsienio kalbos mokymosi procesą, todėl mokykloje dvikalbiai vaikai dažnai užsienio kalbų mokosi daug sėkmingiau nei vienkalbiai klasės draugai. Suaugusieji puikiai supranta kelių užsienio kalbų mokėjimo naudą siekiant karjeros. Visa tai parodo, kad dvikalbystė vaikus auginančioje mišrioje šeimoje yra privalumas, palengvinantis vaikų ateitį ir praplečiantis mokymosi bei karjeros perspektyvas. Tačiau, nepaisant visų akivaizdžių vaikų dvikalbystės privalumų, vis dar sklando daugybė mitų apie vaiko auginimą jį mokant ar šeimoje bendraujant keliomis kalbomis. Šiame straipsnyje susipažindinsime su pagrindiniais mitais, kurie nuolat lydi dvikalbystę, ir apžvelgsime, kiek jie yra pagrįsti.

 

DVIKALBIAI VAIKAI UŽAUGA MAIŠYDAMI DVI KALBAS

Kalbų maišymas yra neišvengiamas, bet nekelia pavojaus vaikų gebėjimui puikiai išmokti dvi ar daugiau kalbų. Tačiau dvikalbystės skeptikai, neturintys pakankamai žinių, laiko kalbų maišymą vienu svarbiausiu faktorių, kodėl dvikalbystė vaikams yra nenaudinga. Tiesą pasakius, vaikai, augdami dvikalbėje aplinkoje, maišo kalbas ir viename sakinyje gali naudoti dviejų kalbų žodžius tik labai trumpą laiką. Dažniausiai taip nutinka dėl to, jog vieną kalbą dvikalbis vaikas moka geriau nei kitą, ir kalbėdamas mažiau įvaldyta kalba naudoja pirmosios kalbos žodžius tam, kad užpildytų nežinomas spragas. Daugiakalbių Vaikų Asociacijos įkūrėja Christina Bosemark teigia, kad dvikalbių vaikų, maišančių dvi kalbas, tėvams nėra ko jaudintis, nes ši tendencija pranyks savaime, kai vaikas įgis pakankamai platų kiekvienos kalbos žodyną. Tai dažniausiai nutinka vaikui sulaukus ketverių ar penkerių metų. Prisiminkite, kad ir viena kalba kalbantys vaikai būdami trejų metų dažnai nežino reikalingo žodžio, o ir suaugusieji neretai atsiduria situacijose, kai negali savęs tinkamai išreikšti. Dažnai tokiose situacijose dvikalbis vaikas turi pranašumą prieš kitus: jei jis nežino tinkamo žodžio lietuviškai, tą žodį pasakys anglų ar kita kalba, kurią moka. Tuo tarpu tik vieną kalbą mokantys vaikai ar suaugusieji tokioje situacijoje paprasčiausiai tylės.

DVIKALBIAI VAIKAI PRADEDA KALBĖTI VĖLIAU

Dvikalbiai ar daugiakalbiai vaikai kartais pradeda kalbėti vėliau nei jų bendraamžiai, kalbantys viena kalba – teigia Christina Bosemark. Nors nėra tvirtų mokslinių įrodymų, kurie įrodytų kalbos vėlavimą, nemažai tėvų tiki mitu, kad dvikalbiai vaikai pradeda kalbėti trim-šešiais mėnesiais vėliau nei jų bendraamžiai. Logiškai mąstant, atrodo visai normalu, kad dvikalbiai vaikai, besimokantys dvigubai daugiau žodžių ir dviejų skirtingų kalbos sistemų vienu metu, kalbėti pradeda šiek tiek vėliau. Tėvai turėtų suprasti, kad vaikai yra skirtingi: vieni pradeda vaikščioti būdami devynių mėnesių, o kiti – gerokai vėliau, tokia pati taisyklė galioja ir dvikalbystei.

DVIKALBIAI VAIKAI PAINIOJA KALBAS IR JŲ NESKIRIA, O SUPRANTA KAIP VIENĄ

Tai yra bene labiausiai paplitęs mitas, dėl kurio mišrių šeimų tėvai vengia vaikus auginti dvikalbiais. Manoma, kad, jei vaikas auga dvikalbėje aplinkoje, ir tų kalbų mokosi vienu metu, jis gali lengvai tarp jų susipainioti ir galiausiai nebeatskirti, t.y., dvi kalbas suprasti kaip vieną.

Barbara Z. Pearson, knygos Dvikalbio vaiko auginimas (angl. Raising a Bilingual Child) autorė, rašo, jog vos kelių dienų amžiaus kūdikiai jau skiria kalbas vieną nuo kitos. Tai ypač pastebima, kai kalbos yra itin skirtingos (pvz., prancūzų ir arabų). Jeigu kalbos yra panašios (pvz., anglų ir olandų), naujagimiai jų dar neskiria, tačiau ima skirti sulaukę maždaug šešių mėnesių. Autorė teigia, kad šis mitas greičiausiai yra kilęs iš tų laikų, kai ankstyva dvikalbystė JAV buvo laikoma žalinga vaikams. Tada buvo atliktas tyrimas, kurio pasekoje mokytojai baudė imigrantus tėvus, priversdami juos atsisakyti dvikalbystės ir visa dėmesį skirti anglų kalbos tobulinimui.

VAIKAI TAMPA DVIKALBIAIS BE DIDELIŲ PASTANGŲ IR PER TRUMPĄ LAIKĄ

Dažnai mišrios šeimos tiki mitu, jog vaikai savaime išmoks abi kalbas, kuriomis šeima kalba.Tačiau, norėdami, kad vaikai puikiai mokėtų abi kalbas, tėvai turi skirti tam laiko ir pastangų. Kalbos mokymasis yra ilgalaikis procesas, tai investicija į vaiką, todėl reikia pasirūpinti, kad kalba, kurios norima vaiką išmokyti, būtų naudojama dažnai ir tinkamose situacijose. Mišrios šeimos turi nustatyti kalbėjimo taisykles namuose ar laisvalaikio metu ir jų nuolatos laikytis. Didžiausias darbas laukia tol, kol vaikai sulaukia ketverių ar penkerių metų, o vėliau dvikalbystės mokymasis vyksta daug lengviau. Ir žinoma, antrojo vaiko kalbų mokymosi procesas būna malonesnis ir paprastesnis, nes dažnai vyresnėlis tampa jaunesniojo mokytoju.

JAU PER VĖLU AUGINTI VAIKĄ DVIKALBIU

Dažnai, išsigandusios mitų apie dvikalbystę, mišrios šeimos moko vaikus tik vienos kalbos, tačiau vėliau persigalvoja. Tada baiminamasi, jog jau per vėlu mokyti vaiką antros kalbos. Manoma, jog geriausias laikas vaikams mokytis antros kalbos yra nuo gimimo iki trejų metų amžiaus, t.y., vaikas nuo gimimo turi būti auginamas dvikalbėje aplinkoje. Tačiau dažnai nutinka, kad mama, augindama vaiką, perduoda savo gimtąją kalbą kaip pirmąją, o antroji mišrioje šeimoje naudojama kalba lieka pašonėje ir tik vėliau nutariama vaiką jos mokyti. Anot Barbaros Z. Pearson, tokioje situacijoje, kai nuo gimimo vaikas neaugo dvikalbėje aplinkoje, antrosios kalbos geriausia pradėti mokyti iki dešimties metų amžiaus, o dar geriau – iki penkerių. Tokiu būdu vaikai dvikalbystę įvaldys daug greičiau ir lengviau. Deja, dažnai girdėdami, kad vaikai daug lengviau mokosi kalbų itin jauname amžiuje, tėvai dvejoja pradėti mokyti antrosios kalbos jau paaugusius vaikus. Tiesa, jauname amžiuje kalbos išmokstama lengviau, tačiau ir vyresni vaikai puikiai sugeba išmokti antrą ar trečią kalbą, todėl pradėti niekada nevėlu.

Apžvelgus pagrindinius mitus apie dvikalbystę, matome, kad nėra priežasčių, kodėl vaikai neturėtų augti dvikalbėje aplinkoje ar būti mokomi keleto kalbų vienu metu. Nors dvikalbėje mišrioje šeimoje augantys vaikai susiduria su tam tikrais sunkumais, nes vienu metu mokosi dvigubai daugiau informacijos, visa tai išsprendžiama daug paprasčiau nei teigia dvikalbystės skeptikai.

Parengta pagal:

Barbara Zuer Pearson, „Dvikalbio vaiko auginimas“ autorė

Christina Boremark, Daugiakalbių vaikų asociacijos įkūrėja