bendruomene baneris tekstas

DVIKALBYSTES_METODAI2_300x200.jpgŠeimų, kuriose kalbama dviem ar daugiau kalbų, nuolat daugėja. Mišriose šeimose vaikus auginantiems tėvams tenka ieškoti būdų, kaip visai šeimai palengvinti kelių kalbų mokymąsi ir jų vartojimą vienu metu. Dvikalbystę ar daugiakalbystę šeimose tyrinėjantys psicholingvistai išskiria net keletą metodų, kurie yra naudojami mokantis kalbų daugiakalbėse šeimose. Knygoje „Dvikalbystė: gyvenimas ir realybė“ (“Bilingual: Life and Reality”) François Grosjean išskiria šiuos penkis dvikalbio vaiko kalbų ugdymo metodus:

  • Vienas asmuo– viena kalba;
  • Namuose – ne namuose;
  • Viena kalba pirmiausia;
  • Kalbos laikas;
  • Laisvai kintantis dvikalbystės ugdymo metodas.

Tikimės, kad ši dvikalbystės ugdymo metodų apžvalga padės Jums išsirinkti tinkamiausią Jūsų šeimai.

Pirmąjį metodą – vienas asmuo– viena kalba“ – mišrios šeimos pasirenka dažniausiai. Jį pasirinkusios šeimos stengiasi vaikui suteikti galimybę dažnai kalbėti abiejų tėvų kalbomis, todėl laikosi jo nuolat. Pavyzdžiui, Vokietijoje gyvenanti lietuvė Monika ir jos vokietis vyras pasirinko būtent šį dvikalbystės ugdymo metodą savo šeimoje. Monika su vaikais kalba lietuviškai, o jos vyras – vokiškai. Nors iš pradžių vaikai maišė žodžius ir dažnai sakinius sudarydavo iš abiejų kalbų žodžių, paaugę ir sukaupę pakankamą žodyną, abiem kalbomis pradėjo kalbėti labai gerai. Tokiam puikiam rezultatui pasiekti, reikėjo sukurti papildomų natūralių kalbos mokymosi situacijų, tokių kaip laikas žaidimų aikštelėse, kitų šeimos narių apsilankymai, auklė, šnekanti viena iš kalbų. Vaikai, augantys šioje dvikalbėje šeimoje, nuolat girdi vokiečių kalbą tiek namie, kalbėdami su tėčiu, tiek darželyje, žaisdami su draugais. Dėl to kyla grėsmė, kad, pastebėję, jog tik mama kalba lietuviškai, vaikai gali nutarti, kad šios kalbos mokytis neverta. Norint išvengti tokios situacijos, reikia stengtis sukurti aplinką, kurioje vaikai dažnai susidurtų su mažiau vartojama kalba, ir taip būtų išlaikytas balansas tarp dviejų šeimos kalbų. Tai suprasdama, Monika leidžia vaikus į lietuvišką šeštadieninę mokyklėlę, bendrauja su kitomis lietuvėmis mamomis ir jų vaikais, vasaros metu vyksta atostogų į Lietuvą ar jos šeima apsilanko Vokietijoje. Suteikdama vaikams pakankamai daug įvairių kalbinių situacijų, kuriose jie turi kalbėti lietuviškai, Monika parodo, kad ir ši kalba yra labai svarbi.

Antrasis metodas, kurį išskiria prof. F. Grosjean, yra namuose – ne namuose. Mišri šeima, pasirinkusi šį dvikalbystės ugdymo metodą, nusprendžia, kuria kalba yra kalbama namuose, o kuria – išėjus iš namų. Dažniausiai, tokios šeimos namuose kalba mažumos kalba, o ne namuose – valstybine šalies, kurioje gyvena, kalba. Dvikalbystės ugdymo metodą namuose – ne namuose taiko lietuvių Astos ir Dariaus šeima, kuri jau keletą metų gyvena Didžiojoje Britanijoje ir ten augina tris vaikus. Ši šeima namuose kalba tik lietuviškai (mažumos kalba), o už namų ribų – tik angliškai (daugumos kalba). Anot F. Grosjean, šis metodas yra labai sėkmingas auginant dvikalbius vaikus, nes, sulaukę amžiaus, kai tenka daugiau laiko praleisti aplinkoje, kurioje naudojama daugumos kalba, vaikai jau gerai kalba mažumos kalba. Namuose – ne namuose metodas lengvai pritaikomas šeimose, kuriose abiejų tėvų gimtoji kalba yra ta pati. Tačiau, norint jį taikyti mišrioje šeimoje, yra svarbu, kad abu tėvai puikiai kalbėtų abiem kalbomis. Taip pat, būtina aptarti, kaip tėtis ar mama susitvarkys su iššūkiu namie su vaikais kalbėti ne savo gimtąja kalba. Šis dvikalbystės ugdymo metodas gali šiek tiek išgąsdinti tėvus, nes, dažnai, iki penkerių metų amžiaus, vaikai mažumos kalbą moka labai gerai, kai tuo tarpu daugumos kalbos mokėjimas yra žemesnio lygio. Vis dėlto, tėvams neverta nerimauti, nes dvikalbiai vaikai greitai pasiveja savo bendraamžius, kai praleidžia daugiau laiko aplinkoje, kurioje tenka bendrauti daugumos kalba.

Trečiasis dvikalbystės šeimoje ugdymo metodas yra viena kalba pirmiausia. Dažnai tėvai nusprendžia pirmiausia mokyti vaikus tos kalbos, kuria kalbama mažiau, o kai vaikas laisvai ja kalba, tėvai pradeda vaiką mokyti kitos, valstybinės ar daugumos, kalbos. Antroji kalba pradedama naudoti kasdieniniame bendravime apie ketvirtuosius ar penktuosius metus. Šį dvikalbystės ugdymo metodą intuityviai pasirenka nemažai mišrių šeimų, gyvenančių tėvo šalyje. Pavyzdžiui, Kristina su vyru egiptiečiu gyvena Egipte ir augina pirmokę Aminą. Kol mama pirmus keletą metų namuose augino dukrelę, ši puikiai išmoko lietuvių kalbą, tačiau tuo metu beveik visiškai nekalbėjo arabiškai. Amina šiek tiek suprato arabų ir anglų kalbas, nes tėtis dažniausiai kalbėjo su ja arabiškai, o tėvai tarpusavyje kalbėjo angliškai. Taigi, mergaitė puikiai mokėjo lietuvių kalbą, nes mama jos nuolat mokė ir ja bendravo, bet arabų ir anglų kalbų žinios buvo minimalios. Tėvai nerimavo, kaip dukrelei seksis mokykloje, kurioje reikės mokytis anglų ir arabų kalbomis. Žinoma, nerimauti nebuvo dėl ko, nes abiem pagrindinėmis kalbomis Amina pradėjo šnekėti vos po kelių mėnesių. Tačiau, jei tėvai gerai neapgalvoja ir nesusitaria prieš pasirinkdami šį dvikalbystės ugdymo metodą, šeimoje gali kilti nesutarimų. Vienas iš tėvų gali jausti nuoskaudą, kad vaikas nekalba jo kalba, ir taip kyla bendravimo problemų. Dėl šios priežasties, svarbu gerai suplanuoti, kaip ir kada pradėti mokyti antrosios kalbos. Nebūtina laukti, kol vaikas pradės lankyti mokyklą, ir tada, staiga, mokyti kitos kalbos. Tiesiog patariama stebėti vaiką ir, kai jis vis geriau kalba pirmąja kalba, galima po truputį mokyti kitos.

Ketvirtasis prof. F. Grosjean išskirtas dvikalbystės ugdymo metodas yra „kalbos laiko“ metodas. Pasirinkę šį metodą, tėvai nustato laiką, kada kalbės viena, o kada kita kalba. Dažniausiai, tai gali būti vienos kalbos vartojimas ryte, o kitos kalbos – vakare. Šis dvikalbystės formavimo metodas neretai pasirenkamas mišriose šeimose dėl patogumo. Mama, namie auginanti vaikus, rytais su jais kalba lietuviškai, kol tėtis dirba. O vakare, kai visa šeima susirenka namuose ir laisvalaikį leidžia kartu, jie kalba kita, visų bendra kalba. Be to, „kalbos laiko“ metodą nebūtina suprasti tik kaip paros laiką, kai kalbama skirtingomis kalbomis, tai gali būti ir daug ilgesnis laiko tarpas. Pavyzdžiui, šalyje, kurioje gyvenama, galima nuolat kalbėti vietos kalba, tuo tarpu, atostogaujant Lietuvoje, vadovautis taisykle, kad čia kalbama tik lietuviškai. Tačiau šis metodas yra naudingiausias, kai jis derinamas su kitais, anksčiau aprašytais, metodais.

Paskutinis dvikalbystės ugdymo metodas yra „laisvai kintantis“. Jį pasirinkusios šeimos leidžia vaikams mokytis dviejų ar daugiau kalbų be jokių suvaržymų ar griežtai nustatytų taisyklių. Pavyzdžiui, Vaida ir jos vyras gyvena Turkijoje. Vaida su vaikais kalba lietuviškai, jos vyras – turkiškai, vaikai mokosi tarptautinėje mokykloje anglų kalba. Per atostogas jie važiuoja į Lietuvą, kur vaikai tobulina lietuvių kalbą, o turkų kalbos mokosi žiūrėdami animacinius filmukus namie ar žaisdami su kaimynų vaikais. Toks, „laisvai kintantis“, dvikalbystės ugdymo metodas yra labai patogus, nes vyksta natūraliai, pagal esamą situaciją ar šeimos gyvenimo būdą. Tačiau svarbu, kad šį metodą pasirinkę tėvai, stengtųsi suteikti galimybę vaikams visomis kalbomis bendrauti vienodai dažnai.

Nepaisant to, jog informacijos apie dvikalbystę ir jos ugdymo metodus yra labai daug, sunku nustatyti vieną, tinkamiausią metodą. Sprendimas, kokį metodą (ar metodus) naudoti, mokant vaikus keleto kalbų, yra labai asmeniškas procesas, kurį įtakoja skirtingos šeimos gyvenimo aplinkybės. Mišrių šeimų tėvams patariama pasirinkti dvikalbystės ugdymo metodą, ar suderinti kelis metodus į vieną, taip, kad jis geriausiai atitiktų šeimos poreikius ir gyvenimo būdą. Tačiau tėvus neretai kamuoja klausimas, ar jų pasirinktas metodas yra veiksmingas? Tam, kad, besirinkdami ir bandydami skirtingus metodus, nepasiklystume ir nepadarytume daugiau žalos nei naudos, privalome prisiminti svarbų dalyką – vaikai mėgsta pastovumą. Ar kada pastebėjote, kaip savo vaikams daugybę vakarų iš eilės skaitote tą pačią pasaką, kurios žodžius jie jau moka mintinai, bet vis nori ją išgirsti dar ir dar kartą? Nusistovėjusi tvarka, struktūra, net ir pačiose chaotiškiausiose situacijose, suteikia vaikams pasitikėjimo ir noro mokytis toliau Auginant keliakalbius vaikus, yra labai svarbu pasirinkti metodą, nustatyti taisykles ir jų laikytis. Reiktų nepamiršti, kad kažkuriuo metu šeimos gyvenimo aplinkybės, aplinka ar gyvenimo būdas gali pasikeisti. Taip nutikus, būtina peržiūrėti, ar, anksčiau pasirinktas, dvikalbystės ugdymo metodas yra vis dar tinkamas šeimai, ar reiktų pasirinkti kitą metodą, labiau atitinkantį naują situaciją. Galiausiai, svarbu prisiminti, kad vaikų dvikalbystės ugdymas nėra tik tėvų darbas. Šiam tikslui pasiekti galima pasinaudoti įvairiais klubais ir popamokine veikla, leisti atostogas su seneliais ar kitais giminaičiais, organizuoti žaidimų užsiėmimus ir dažnai lankytis šalyje, kurios kalbą vaikas mokosi.

Šaltiniai:

Prof. François Grosjean “Bilingual: Life and Reality”

Christina Bosemark “Raising Bilingual Children: The Different Methods to Success”