bendruomene baneris tekstas

vaikai 2 300x200Koks yra „Vienas asmuo-viena kalba“ metodas?

Inga ir jos vyras Nikolas (isp. Nicolas) jau keletą metų naudoja „Vienas asmuo-viena kalba“ dvikalbystės ugdymo metodą augindami jų sūnų Adrianą. Su Adrianu, kuriam dabar jau trys metai, Inga kalba lietuviškai, o Nikolas – ispaniškai. Šeima gyvena Jungtinėje Karalystėje ir Adrianas eina į darželį, kuriame kalbama tik anglų kalba. Inga ir jos vyras Nikolas tarpusavyje kalba angliškai, bet jų kalboje įsimaišo nemažai ispaniškų žodžių. Nepaisant to, trimetis Adrianas su mama kalba lietuviškai, o tėčiui atsako ispaniškai. Natūralu, kad jis vis dar kartais suklysta ir sumaišo lietuviškus ar ispaniškus žodžius. Paskutinio susitikimo su darželio auklėtoja metu mama buvo smagiai nustebinta, kad darželyje Adrianas niekada nekalba nei lietuviškai, nei ispaniškai. Jis suvokia, kad darželio auklėtoja nesupranta šių kalbų, todėl su ja reikia kalbėti angliškai.

Tai standartinė šeimos, kuri pasirinko savo vaikus mokyti kalbų pagal „Vienas asmuo-viena kalba“ metodą, situacija. Bet kas yra šis „Vienas asmuo-viena kalba“ metodas? Kaip juo vadovautis šeimos kasdienybėje?

Dvikalbystės ugdymo metodas „Vienas asmuo-viena kalba“ buvo pristatytas 1902 metais prancūzų lingvisto Moriso Gramono (pranc. Maurice Grammont) išleistoje knygoje „Pastebėjimai apie vaikų kalbą“ (pranc. „Observations sur le langage des enfants“). Morisas Gramonas teigė, kad griežtai atskyrus dvi kalbas nuo pat gimimo vaikas atskirai išmoktų abi kalbas lengviau ir be didesnės maišaties ar dviejų kalbų maišymo. Kalbų maišymo galimybės smarkiai sumažėja, nes dvikalbis vaikas kiekvieną kalbą sieja su skirtingu asmeniu. Be to, naudodami savo gimtąją kalbą tėvai formuoja emocinį ryšį su vaiku.

Paplitę dvikalbystės ugdymo metodo „Vienas asmuo-viena kalba“ modeliai.

Dvikalbystės ugdymo metodas „Vienas asmuo-viena kalba“praktikoje yra pritaikomas labai skirtingai. Dažniausiai šeimos, pasirinkusios šį metodą, jį šiek tiek modifikuoja atsižvelgiant į šeimos galimybes ir poreikius. Lingvistė Suzana Dopke (vok. Susanne Döpke) suskirstė metodą „Vienas asmuo-viena kalba“ į keletą paplitusių modelių.

  • Tėvai kalba skirtingomis gimtosiomis kalbomis, o gyvenamojoje aplinkoje (šalyje) yra kalbama vieno iš tėvų kalba. Kiekvienas iš tėvų su vaiku kalba savo gimtąja kalba.

a: tėvai tarpusavyje kalba gyvenamosios aplinkos ar šalies kalba.

b: tėvai tarpusavyje kalba mažumos kalba.

c: tėvai tarpusavyje kalba ta pačia kalba, kuria kalba ir su vaiku, t. y. savo gimtosiomis kalbomis.

Situacija (a): Lietuvė Daiva ir jos vyras egiptietis Amiras gyvena Egipte. Daiva su jų dukra kalba lietuviškai, o tėtis – arabiškai. Daiva ir Amiras tarpusavyje kalba taip pat arabiškai, nes Daiva nori geriau išmokti gyvenamosios šalies kalbą, ji nori jaustis laisviau apsipirkdama ar kalbėdama su vyro šeima.

  • Tėvai kalba skirtingomis gimtosiomis kalbomis, ir nei viena iš tų kalbų nėra kalbama gyvenamoje aplinkoje.

a: tėvai tarpusavyje kalba gyvenamosios aplinkos ar šalies kalba.

b: tėvai tarpusavyje kalba mažumos kalba.

c: tėvai tarpusavyje kalba ta pačia kalba, kuria kalba ir su vaiku, t. y. savo gimtosiomis kalbomis.

Situacija (b): Lietuvaitė Saulė, jos vyras Martinas iš Ispanijos ir trys jų vaikučiai šiuo metu gyvena Anglijoje. Čia atvyko prieš keletą metų tikėdamiesi šiek tiek užsidirbti, bet ateityje planuoja grįžti į Ispaniją, kur turi savo namus. Pasirinkę metodą „Vienas asmuo-viena kalba“šios šeimos tėvai su vaikais kalba savo kalbomis, t. y. mama kalba lietuviškai, o tėtis – ispaniškai. Kadangi šeima yra nusprendusi grįžti į Ispaniją, tėvai tarpusavyje kalba mažumos kalba – ispaniškai.

  • Abiejų tėvų gimtoji kalba yra ta pati kalba, kuria yra kalbama ir gyvenamoje aplinkoje (šalyje). Vienas iš tėvų nusprendžia su vaiku kalbėti kita, ne savo gimtąja kalba.

a: tėvai tarpusavyje kalba gyvenamosios aplinkos ar šalies kalba.

b: tėvai tarpusavyje kalba mažumos kalba.

c: tėvai tarpusavyje kalba ta pačia kalba, kuria kalba ir su vaiku.

Situacija (c): Lietuviai Agnė ir Mindaugas gyvena Lietuvoje ir augina du sūnus. Mindaugas mano, kad vaikams yra labai svarbu nuo vaikystės mokytis anglų kalbą, nes nežinia, kur jie nuspręs gyventi ateityje. Todėl jis nusprendė su vaikais kalbėti angliškai, o mama kalba lietuviškai. Kadangi mama puikiai supranta anglų kalbą, tėvas su mama kalba angliškai, o mama jam atsako lietuviškai.

  • Abiejų tėvų gimtoji kalba yra mažumos kalba. Vienas iš tėvų nusprendžia su vaiku kalbėti gyvenamosios aplinkos, t. y. dominuojančia, kalba.

a: tėvai tarpusavyje kalba gyvenamosios aplinkos ar šalies kalba.

b: tėvai tarpusavyje kalba mažumos kalba.

c: tėvai tarpusavyje kalba ta pačia kalba, kuria kalba ir su vaiku.

Situacija (a): Lietuvė Indrė ir jos vyras italas Alberto augina sūnų ir šiuo metu jie gyvena Vokietijoje. Kadangi Indrė abejoja galimybe kada nors gyventi Lietuvoje, ji nusprendė su vaiku kalbėti vokiškai, o ne lietuviškai. Vyras su sūnumi kalba itališkai. Indrė ir Alberto tarpusavyje taip pat kalba vokiškai.

Išvardinti metodo „Vienas asmuo-viena kalba“ paplitę modeliai parodo, kad šis metodas yra labai lankstus, ir šeimos jį gali lengvai pritaikyti pagal savo šeimos poreikius. Tam užtenka tiesiog išsiaiškinti šeimos situaciją, ateities planus, kiek jie susiję su kalbų vartojimu, ir pagal tai nuspręsti, koks modelis yra tinkamiausias ir lengviausias.

 

Šaltiniai:

Colin Baker „A Parents' and Teachers' Guide to Bilingualism: 4th Edition“.

Suzanne Barron-Hauwaert „Language Strategies for Bilingual Families: The One-parent-one-language Approach“.

Susanne Döpke „One Parent, One Language: An Interactional Approach“.