bendruomene baneris tekstas

VAIKAI DVIKALBYSTE ATSISAKO KALBETI 300x200Ieva gyvena Turkijoje su vyru ir augina dukrelę Aišą, kuri jau lanko mokyklą. Mama nuo pat gimimo su pirmagime dukrele kalbėjo tik lietuviškai, Aiša puikiai ją suprato ir sparčiai mokėsi lietuvių kalbos. Vėliau, pradėjus lankyti darželį, žaidžiant su pusseserėmis ir draugais, turkų kalba tapo pagrindine Aišos kalba. Ji vis dar puikiai supranta lietuvių kalbą, tačiau vis dažniau mamai atsako turkiškai. Ką daryti toliau? Negi reikia pasiduoti ir pradėti su dukrele kalbėti tik turkiškai?

Nemažai panašių istorijų girdime ir iš kitų dvikalbių vaikų tėvų. Nuo gimimo vaikus jie moko tik lietuvių kalbos nepaisant to, kad aplinkoje kalbama kita kalba. Tačiau vėliau ateina toks amžius, kai vaikai atsisako kalbėti mažumos (lietuvių) kalba ir pasirenka dominuojančią kalbą. Nors tėvai ir geriausių norų vedini moko vaikus savo kalbų, visi susiduria su šia problema.

Dažnai nuo vaikystės vaikai mielai mokosi visų kalbų ir neskirsto jų į mažumos ar daugumos, bet vėliau jų elgesys pasikeičia ir staiga jie atsisako viena iš tų kalbų kalbėti. Kai kurie vaikai visiškai atsisako kalbėti mažumos kalba, net nesistengdami suprasti, ką sako mama ar tėtis, neieškodami tinkamų žodžių jie automatiškai atsako dominuojančia kalba. Kiti vaikai paprasčiausiai vengia kalbėti mažumos kalba. Dvikalbiai vaikai, nenorintys kalbėti mažumos kalba, dažnai pasirenka vieną iš būdingų kalbos vengimo modelių.

  • Pokalbio metu vaikas gali atsisakyti kalbėti mažumos kalba, o jam uždavus klausimą, jis atsako kita kalba. Tai parodo, kad vaikas suprato klausimą, supranta kalbą, bet atsakydamas sąmoningai pasirenka kitą kalbą.
  • Dvikalbis vaikas dažnai pasirenka vengimą, pavyzdžiui, jis ignoruoja mažumos kalba su juo kalbančius žmones. Kartais vaikas gali nemandagiai nusisukti ir nueiti nieko nepasakęs vos tik išgirsta aplinkinius kalbant viena kalba.
  • Vengdamas kalbėti mažumos kalba vaikas gali pasitelkti į pagalbą net vaidybą. Atsakydamas dvikalbis vaikas palinksės galva, parodys norimą daiktą pirštu ar bendravimui naudos kitokius gestus.
  • Dvikalbis vaikas kartais gali sumažinti vienos kalbos vartojimą iki trumpų žodžių: „taip“ ir „ne“. Kol tėvai pastebi tokį pasikeitimą, praeina šiek tiek laiko. Juk atrodo, kad vaikas supranta kalbą ir atsako teisingai, bet tuo metu kenčia tos kalbos kokybė.
  • Gana dažnai vengdamas kalbėti viena kalba dvikalbis vaikas paprasčiausiai kartoja tai, kas jam yra sakoma, ko jo moko mama ar tėtis, bet tuo metu jis nesistengia suprasti, perfrazuoti ar atsakyti į klausimą.
  • Trukdymas, kalbos pertraukimas, temos keitimas taip pat yra vengimas kalbėti. Kai mama ar tėtis savo kalba paklausia apie dieną nuveiktus darbus ir patirtus smagumus, vaikas gali nukreipti kalbą apie matytą filmą ar draugą, su kuriuo tą dieną žaidė, atsakydamas kita kalba.
  • Kartais dvikalbis vaikas renkasi kalbos vengimą, nes jo kalbos žinios yra nepakankamos.

Tėvai šią problemą gali išspręsti paprasčiausiai padidinę vaiko kalbėjimo ta kalba laiką vienkalbystės strategijos pagalba, pasitelkę papildomų priemonių, pavyzdžiui, filmukus, knygas ar būrelius. Tačiau neretai vaikai pasitelkia vieną iš šių modelių kaip būdą paerzinti ar nuliūdinti tėvus. Jei jūsų vaikas pradėjo taip elgtis, apsvarstykite, galbūt dabar jam maištingas vaikystės laikotarpis. Vaikai labai greitai supranta žodžių galią, o šie kalbos vengimo modeliai yra puikus būdas ta galia pasinaudoti. Sunkus ir maištingas vaikystės periodas praeis, tačiau tėvai neturėtų nuleisti rankų ir tiesiog laukti jo pabaigos, nes per tą laiką kalbos kokybė smarkiai nukentės.

Jeigu pastebėjote, kad jūsų dvikalbis vaikas staiga pradėjo vengti kalbėti viena kalba, jis naudoja vieną iš aukščiau išvardytų elgesio modelių, nepulkite bandyti įvairiausių problemos sprendimo būdų. Pirmiausia stebėkite savo vaiką ir bandykite išsiaiškinti tikrąsias tokio elgesio priežastis. Tai yra itin svarbi šios problemos sprendimo dalis, nes tik tinkamai išsiaiškinę priežastį galėsite pasirinkti veiksmingą sprendimo būdą.

  • Pagalvokite, ar iškilusi problema yra tik trumpalaikis ožiavimasis? Tiek vienakalbiai, tiek dvikalbiai vaikai kartais užsispiria dėl įvairiausių smulkmenų, pavyzdžiui, atsisako valgyti maistą ar rengtis ir eiti į darželį. Dvikalbis vaikas, paprašytas kalbėti viena kalba, gali susiraukti, užsispirti ir nieko nesakyti ar elgtis ne pagal šeimoje nustatytas gražaus elgesio taisykles. Jeigu vaikas užsispiria ir tik kartais atsisako kalbėti viena kalba, galite nurimti, nes problema nėra susijusi su vaiko kalbiniais sugebėjimais.
  • Panagrinėkite šeimoje nustatytas dvikalbystės ugdymo taisykles. Gal pastebėsite, kad būtent jūs nesilaikote nustatytų taisyklių. Pavyzdžiui, pagal pasirinktą dvikalbystės ugdymo metodą jūs su vaiku visada turite kalbėti tik lietuviškai. Tačiau, kai jaučiatės pavargę ar esate ne namie, nejučia su vaiku pradedate kalbėti dominuojančia kalba.
  • Dvikalbiai vaikai dažnai yra labai jautrūs ir nenoriai kalba mažumos kalba, jei šalia yra kita kalba kalbančių žmonių. Tokiose situacijose vaikai dažnai susikuklina arba susigėsta, nes nenori išsiskirti iš draugų būrio. Daug šeimų prisitaiko prie svečių ar aplinkinių ir tuo metu kalba tik dominuojančia kalba. Įsivaizduokite, kaip nejaukiai jaučiasi dvikalbis vaikas, jei šalia esant svečiams ar net jūsų vaiko draugams kas nors, nustebęs dėl vaiko dvikalbystės, paprašo ką nors pasakyti kita kalba. Neretai jaučiama gėda, nenatūralumo jausmas sakant tiesiog bet kokią frazę įtakoja jūsų vaiko užsispyrimą tuo metu nesakyti išvis nieko.
  • Labai paplitusios dvikalbystės problemos kyla dėl to, kad vaikas geriau supranta kalbą nei gali ja išreikšti savo mintis. Būtina į tai atsižvelgti ir jokiu būdu negalima kaltinti vaiko, kad šis nenori kalbėti viena kalba. Verčiau patiems tėvams reikia spręsti problemą pasirenkant tinkamus metodus, kurie padėtų skatinti vaiko kalbėjimą viena iš kalbų.

Susidūrus su vaiko nenoru kalbėti viena iš dvikalbės šeimos kalbų, reikia įvertinti, ar šis nenoras yra trumpalaikis ar ilgalaikis. Jeigu problema yra trumpalaikiai užsispyrimai, tada ją išspręsti yra lengva. Tačiau ką daryti tėvams, jei jų dvikalbis vaikas pradėjo visiškai nemėgti vienos iš kalbų ir ją ignoruoja? Ką daryti, jei nesinori nei vaiko versti kalbėti ta kalba, nei jos visiškai atsisakyti šeimoje? Vienas iš tėvų ir toliau gali su vaiku kalbėti ta kalba, tačiau reikia nusiteikti tam, kad vaikas visada atsakys kita kalba. Nereikia nusiminti, nes tokioje situacijoje dar ne viskas prarasta. Nors vaikas ignoruoja tą kalbą ir ja nekalba, jis nuolat ją girdėdamas vis tiek mokosi. Vaikas daug geriau supras tą kalbą nors ir nelabai galės ja kalbėti, tačiau vėliau, esant poreikiui, galėtų ta kalba prabilti labai greitai.

Visos šeimos vienu ar kitu metu susiduria su situacijomis, kai dvikalbis vaikas atsisako kalbėti viena kalba. Vaikas gali išbandyti net keletą kalbos vengimo modelių per kelerių metų laikotarpį. Visos šios problemos yra išsprendžiamos, tik pirmiausia reikia išsiaiškinti jų priežastis, o tada pasirinkti tinkamiausią sprendimo būdą. Stebėkite savo vaiką, jo kalbėjimą, gilinkitės į situacijas, kada vaikas atsisako kalbėti viena kalba. Taip greičiau suprasite, kas yra blogai ir kokių priemonių reikia imtis.

 

Šaltiniai:

Suzanne Barron-Hauwaert „Language Strategies for Bilingual Families: The One-parent-one-language Approach“;

Edith Harding-Esch, Philip Riley „The Bilingual Family: A Handbook for Parents“.