bendruomene baneris tekstas

dvikalbyste3_300x200.jpgTėvai, nusprendę užauginti dvikalbį vaiką, susikoncentruoja į dvikalbystės svarbą ir dažnai pamiršta, kad dvikalbystės ugdymui itin svarbi yra vienkalbystė. Atrodo, kad tai kažkoks nesusipratimas, kaip dvikalbės ar trikalbės šeimos skirs dėmesio vienkalbystei ir kuo tai bus naudinga dvikalbiams vaikams? Turbūt ne vieniems dvikalbių vaikų tėvams teko susidurti su situacijomis, kai jie su vaikais kalba savo gimtąja kalba, kuri yra mažumos kalba, o vaikai juos supranta, tačiau atsako dominuojančia kalba. Būtent tokiose situacijose yra itin svarbus vienkalbystės vaidmuo šeimoje.

Vienkalbystė dvikalbėse šeimose gelbsti daugeliui situacijų, pavyzdžiui, kai tėvai pastebi, jog vaikai kalba dominuojančia kalba vis dažniau ir geriau, bet tuo pat metu antra jo kalba ne tik neprogresuoja, bet dažnai ir regresuoja. Dvikalbystės literatūroje aprašoma strategija, kurios metu vienas iš tėvų apsimeta, kad nesupranta dominuojančios kalbos, o gali bendrauti tik savo gimtąja (mažumos) kalba, yra naudinga tokioms situacijoms. Naudojant šią strategiją siekiama padidinti mažumos kalbos laiką ir išgryninti kalbą tiek, kad kalbant su vienu iš tėvų jų kalboje visiškai neliktų kitos kalbos įterpimų. Kartais tėvai pastebi, kad mažumos kalba yra kalbama nepakankamai dažnai, kalbėjimas šia kalba apsiriboja vieno žodelio atsakymais ar net atsakymais dominuojančia kalba, kai į sakinį įterpiamas ir mažumos kalbos žodis. Tokia „apsimetimo“ strategija naudojama laikinai, kol siekiama subalansuoti šeimos kalbų vartojimą, t. y. panaikinti skirtumą tarp kalbų.

Kaip realiai atrodo šios strategijos įgyvendinimas kasdienybėje? Lietuvė Aistė su vyru gyvena Prancūzijoje. Tėvai nuo pat dukros gimimo nusprendė, kad jie abu kalbės savo kalbomis. Taigi jų dukra Ema augo girdėdama lietuvių ir prancūzų kalbas. Pradžioje viskas atrodė puiku, bet kai Ema pradėjo lankyti darželį, ji vis daugiau kalbėjo prancūziškai, o kalbėdama lietuviškai pridėdavo įterpdavo prancūziškų žodžių. Iš pradžių Aistė tai priėmė natūraliai, pati atsakydavo arba lietuviškai, arba prancūziškai, nes lengvai suprato abi kalbas. Tačiau vėliau Aistė pradėjo pastebėti, kad Emos lietuvių kalbos žinios ne stiprėja, o silpnėja. Tada mama intuityviai nusprendė, kad apsimesdama vienkalbe ji padidins mažumos kalbos vartojimą. Taigi vasaros atostogų metu Aistė su dukra Ema išvažiavo mėnesiui atostogų į Lietuvą. Ten Emos lietuvių kalbos žinios labai pagerėjo, ji išmoko naujų žodžių, laisviau jautėsi bendraudama lietuviškai su giminėmis. Mama pasinaudojo šia puikia proga ir grįžus į Prancūziją nusprendė, kad nuo šiol su dukra kalbės griežtai tik lietuviškai. Nuo to laiko mama elgėsi taip, tarsi ji nesuprato, ką sako dukra tada, kai ji kalbėjo prancūziškai. Ji prašydavo išversti į lietuvių kalbą ar paaiškinti lietuviškai.

Kai kuriems tėvams toks apsimetimas vienkalbiu gali pasirodyti labai nemiela, šiurkšti mažumos kalbos gelbėjimo strategija. Tačiau būtent dėl griežtų taisyklių ir veiksmų tėvams pavyksta ne tik išsaugoti dalelę mažumos kalbos, bet ir pasiekti itin gerų rezultatų. Jeigu ne toks griežtas apsimetimas vienkalbiu ir reikalavimas viską paaiškinti ir išversti mažumos kalba, greičiausiai labai greitai ši kalba taptų pasyvia, t. y. vaikas ją suprastų, bet nekalbėtų.

Pasirinkus šią strategiją galima ne tik prašyti pakartoti lietuviškai ar išversti. Tėvams patariama susikurti savo veiksmingiausią būdą. Jeigu kaskart, kai vaikas pasakys ką nors ne ta kalba, kartosite „aš nesuprantu“, rizikuosite greitai sukelti vaiko nepasitenkinimą, pyktį. Pasirinkite linksmesnę frazę, stenkitės tai sakyti žaismingai ir linksmai, jokiu būdu neparodykite nepasitenkinimo balsu ar mimika. Kai jūsų vaikas jums ką nors pasakys kita kalba, žaismingai apsimeskite, kad negirdite ir sakykite: „Ką sakei? Ką?“. Taip pat galima vaikui žaismingai priminti apie „mamos žodžius“ ar „tėčio žodžius“, kai vaikas į jus kreipiasi kita kalba. Stenkitės situacijos atmosferą išlaikyti linksma ir nesuvaržančia.

Ši strategija tinkama tik tam tikroms situacijoms. Pirmiausia, tėvams reikia įsitikinti, kad vaikai abiejomis kalbomis žino tuos žodžius arba jų abiejų kalbų žinių lygis yra panašus. Jeigu supratote, kad vaikas nežino žodžio, todėl pasakė jį kita kalba, padėkite vaikui išmokti naują žodį ar kitaip išreikšti savo mintį, pavyzdžiui, paprašykite paaiškinti pasakytą sakinį lietuviškai arba kartu suraskite žodyne nežinomo žodžio vertimą. Be to, strategijos, kai tėvai apsimeta vienkalbiais, naudojimas labai priklauso nuo vaiko nuotaikos, emocinės savijautos. Strategija yra veiksminga tada, kai vaikas yra atsipalaidavęs, jaučiasi laimingas ir noriai bendrauja. Pastebėjus, kad vaikas nusiminė, susirūpino ar staiga supyko, reikėtų apsvarstyti šios strategijos naudą. Apsimetimas vienkalbiu neturi įtakoti bendravimo su vaikais kiekybės ir kokybės. Atvirkščiai, taip vaikas turi būti skatinamas daugiau bendrauti mažumos kalba.

Tėvams, pasirinkusiems strategiją, kurios metu apsimetama vienkalbiais, patariama labai nepiktnaudžiauti ja. Jei tai nėra daroma taktiškai, draugiškai, linksmai, vaikai jausis verčiami kalbėti mažumos kalba. Rezultatas iš pradžių gal ir džiugins, bet jis nebus ilgalaikis ir galiausiai pasiekimų lygis sumažės. Vaikai geriau jausis ir ilgam išmoks kalbą, noriai ja bendraus, jei tėvai, apsimesdami vienkalbiais, tai darys linksmai, šmaikščiai, o kilus vaiko nepasitenkinimui, pykčiui, tuoj pat reaguos į iškilusius jausmus ir atitinkamai rinksis kitą strategiją ar kitokį šios strategijos įgyvendinimą.