bendruomene baneris tekstas

vasario16 620x329

Ne žemės derlumu, ne drabužių įvairumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių stiprumu laikosi tautos, bet daugiausia išlaikydamos savąją kalbą, kuri didina ir palaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Gimtoji kalba yra bendrosios meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas.

Mikalojus Daukša „Prakalba į malonųjį skaitytoją

Neseniai mokslininkai paskelbė bauginantį skaičiavimą – lietuvių tauta išnyks jau po 200 metų1. Ir nors, žinoma, mažas gimstamumas yra pagrindinė tokio pesimistiškai nuteikiančio rezultato priežastis, emigracija ir su ja susijęs lietuvių tautos nykimas taip pat yra labai svarbus faktorius. Toks svarbus, kad negalima į jį tiesiog nekreipti dėmesio. Daugelis emigrantų teigia, kad išsaugoti ryšius su tėvyne padėtų kuo greičiau įteisinta dviguba pilietybė, o tai būtų itin naudinga ir Lietuvai – piliečių netekimas šiek tiek nusloptų. Tačiau negi tikrai tik lietuviškas pasas padėtų išsaugoti Lietuvos piliečių būrį?

nuotolinis mokymas 620x329Pietūs – orkaitėje, aš grįšiu 18 val. Palaistyk, prašau, gėles ir paskambink močiutei“ mintyse rašau raštelį sūnui, bandydama įsivaizduoti jį penkiolikos metų. Ir tada – „stop“! Ar aš tai rašysiu spausdintinėmis raidėmis? Ar įmanoma trikalbėje aplinkoje augantį vaiką išmokyti raityti rašytines lietuviškas raides, žodžius, sakinius?

Mes, užsienyje gyvenančios lietuvės, pačios stengiamės perduoti atžaloms savo gimtąją kalbą, neretai susimąstydamos ir vertindamos, ar tikrai pajėgsime? Auginančios mažus vaikus džiaugiasi vaiko verbaliniais sugebėjimas, kartais šiek tiek nerimauja dėl akcento, tačiau, vaikui augant, ne viena suvokia, kad to neužtenka. Kalbos lavinimas turi būti kryptingas, krūvis pasvertas tiek pagal vaiko galimybes, tiek pagal jo/jos amžių. O toms, kurios svajoja ateityje palikti vaikams raštelius, brūkštelėtus rašytinėmis, o ne spausdintinėmis raidėmis, tenka susimąstyti ir apie rašytinės kalbos įgūdžius.