bendruomene baneris tekstas

vasario16 620x329

Ne žemės derlumu, ne drabužių įvairumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių stiprumu laikosi tautos, bet daugiausia išlaikydamos savąją kalbą, kuri didina ir palaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Gimtoji kalba yra bendrosios meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas.

Mikalojus Daukša „Prakalba į malonųjį skaitytoją

Neseniai mokslininkai paskelbė bauginantį skaičiavimą – lietuvių tauta išnyks jau po 200 metų1. Ir nors, žinoma, mažas gimstamumas yra pagrindinė tokio pesimistiškai nuteikiančio rezultato priežastis, emigracija ir su ja susijęs lietuvių tautos nykimas taip pat yra labai svarbus faktorius. Toks svarbus, kad negalima į jį tiesiog nekreipti dėmesio. Daugelis emigrantų teigia, kad išsaugoti ryšius su tėvyne padėtų kuo greičiau įteisinta dviguba pilietybė, o tai būtų itin naudinga ir Lietuvai – piliečių netekimas šiek tiek nusloptų. Tačiau negi tikrai tik lietuviškas pasas padėtų išsaugoti Lietuvos piliečių būrį?

Vargu, ar užtektų vien lietuviško paso ir dvigubos pilietybės norint palaikyti tikruosius saitus su Lietuva, su savo ir tėvų šaknimis. Be paso dar reikia ir svarbiausios mūsų gijos su lietuviškomis žemėmis ir lietuviška istorija – tai lietuvių kalbos.

Nors dvikalbių lietuvių tėvai įdeda nemažai pastangų stengdamiesi išmokyti vaiką lietuvių kalbos, išlaikyti vaiko susidomėjimą ir motyvaciją išmokti kalbą, kuria kalba vos saujelė jų aplinkoje, šių pastangų neužtenka. Kai emigracijoje augantis lietuvių vaikas pradeda kalbėti lietuviškai, jis netrunka suprasti, kad tai yra mažumos kalba. Šis suvokimas neretai išprovokuoja vaiko nenorą mokytis šios kalbos ir net vengimą būti lietuviškai kalbančioje aplinkoje. Tokį elgesį galima paaiškinti dviem paprastais dalykais: vaikui trūksta kalbos poreikio pajutimo ir laiko, praleisto lietuviškai kalbančių apsuptyje. Būtent todėl neužtenka vien tik dvikalbių vaikų tėvų užsidegimo išsaugoti mūsų kalbą gyvenant užsienyje. Kad šis procesas būtų kuo sėkmingesnis, reikalingas ir aktyvus lietuvių bendruomenių užsienyje įsitraukimas į kalbos puoselėjimą ir lietuviškos aplinkos kūrimą, reikalingas kiekvieno iš mūsų, emigrantų ir ne tik, įsitraukimas.

Organiška lietuvių kalbos aplinka užsienyje augantiems lietuvių vaikams yra svarbus veiksnys kalbos mokymosi procesui. Nors tėvai ir gali sukurti lietuvišką aplinką namuose, jos nepakanka, kad vaikas jaustų tikrą lietuvių kalbos poreikį. Vaikams reikia matyti kuo daugiau lietuvių ir kuo įvairesnėse situacijose. Savaitgalinės lietuvių kalbos mokyklėlės yra puikus pasirinkimas, tačiau be jų vaikams reikalingas ir glaudesnis ryšys su lietuvių bendruomene, nuoširdus bendravimas, geros emocijos.

Net jei neturite užsienyje augančių dvikalbių vaikų ar anūkų, tai visiškai nereiškia, kad jūs niekuo negalite prisidėti prie užsienyje gyvenančių lietuvių gimtosios kalbos puoselėjimo. Pamąstykite, kuo galite būti naudingas lietuvių bendruomenėms ir mokykloms, aktyviai burkitės į lietuvių bendruomenes, pasistenkite palaikyti šiltus ir draugiškus santykius, padėkite vieni kitiems. Užsienyje augantiems mūsų vaikams yra labai svarbu matyti lietuvių vienybę, tradicijų puoselėjimą, nes tada ir jiems norėsis būti lietuviais.

Šiais metais minime 100-ąsias Lietuvos nepriklausomybės metines, pasistenkime, kad ir dar po 100 metų mūsų palikuonys didžiuotųsi esantys lietuviais ir kalbėtų lietuviškai, nesvarbu, kuriame pasaulio krašte jie gyventų. Tai yra kiekvieno iš mūsų pareiga.

 

1Lina Mustafinaitė „Liūdnos prognozės: lietuvių tauta išnyks jau po 200 metų“, 2016 m. vasario 29 d., www.delfi.lt.