bendruomene baneris tekstas

religinis identitetas 620x329

 

Vienas iš religiškai mišrių porų iššūkių yra vaikų religinis auklėjimas. Auginant vaikus dviejų religijų aplinkoje verta atskirti du aspektus, kurie tarpusavyje painiojami, nors yra skirtingi. Tai – religinė tapatybė ir religinės žinios. Pirmasis atsako į klausimą, kas aš esu, kuo tikiu, o antrasis parodo, ką žinau, pažįstu. Turėti gilių kažkurios religijos žinių nebūtinai reiškia tapatintis su ja.

Pagal savo asmeninį santykį su tikėjimu ir religija tėvai sąmoningai arba nesąmoningai pasirenka vieną iš keleto religinio ugdymo strategijų auginant vaikus. Šiame straipsnyje bus apžvelgtos populiariausios strategijos, jų stipriosios ir silpnosios pusės.

 

Bene viena iš dažniausiai pasirenkamų religiškai mišrių tėvų strategijų yra nesuteikti vaikams jokio religinio identiteto, tačiau supažindinti su abiejomis religijomis. Tėvai nutaria, jog paliks vaikams apsisprendimo laisvę, kuria jie pasinaudos, kai paaugs ir suvoks savo pasirinkimą.Džonatanas Romainas (angl. Jonathan Romain) savo veikale „Religiškai mišrių santuokų poveikis šeimyniniam gyvenimui ir identitetui“ (angl. The Effects of Mixed Faith Marriages on Family Life and Identity) pastebi, kad esant tokiam modeliui vaikams gali būti sunku pasirinkti vieną religiją nenorint nuvilti vieno iš tėvų. „Atstumtasis“ tėvas ar mama taip pat gali jaustis įskaudinti arba per mažai pasistengę. Gana dažnai tokiose šeimose užaugę vaikai neidentifikuoja savęs su jokia religija, bet pasižymi didesne tolerancija rasinei, kultūrinei, religinei įvairovei, nei vienai religijai save priskiriantys tikintieji.

 

Kur kas rečiau pasitaiko modelis, kai vaikai ne tik supažindinami su abiejomis religijomis, tačiau jiems diegiami ir du religiniai identitetai. Tai reiškia, kad vaikas save supranta esant, pavyzdžiui, tiek krikščioniu, tiek musulmonu. Galbūt šeimoje toks modelis gali atrodyti idealus, tačiau tokie vaikai rizikuoja būti atstumti abiejų tradicinių religinių bendruomenių, kurios nepripažįsta tokio religinio dvilypumo. Be to, pasak Dž. Romaino, tokiems vaikams anksčiau ar vėliau kyla klausimas „kas aš vis dėlto esu?“, taigi tenka susidurti su tapatybės krizėmis.

 

Su Dž. Romainu nesutiktų Zuzana Katz Miller (angl. Susan Katz Miller) , knygos „Dviejų religijų įtraukimas religiškai mišrioje šeimoje“ (angl. Embracing Two Religions in One Interfaith Family) autorė. Ji laikosi nuomonės, kad nemaža dalis skirtingas religijas išpažįstančių tikinčiųjų religinius šaltinius supranta ne pažodžiui. Religiniai šventraščiai jiems nėra taisyklių ir ritualų rinkiniai, o moralinių normų, vertybių sąvadai, gyvenimo vedliai bei patarėjai. Jei mišriose šeimose laikomasi būtent tokio religinių tekstų interpretavimo, tikėtina, kad vėliau nekils nei identiteto krizių, nei baimės nuvilti tėvus.

 

Kai kurios šeimos pasirenka dvi religijas apjungti į vieną moralinių, vertybinių normų junginį, kuriame abu religiniai identitetai susilieja. Kai pasirenkamos abiejų religijų vertybės ir praktikos, kurios yra suprantamos, artimos bei prasmingos, tarsi gimsta visai nauja religija. Tokį kelią pasirinkę tikintieji paprastai teigia, jog svarbu mylėti Dievą, o būdų išreikšti meilę yra daugybė. Jiems artimos mistinės, filosofinės religijų kryptys. Tėvai, greičiausiai, vaikų pasirinkimu nenusivils, bet išlieka grėsmė, kad tradicinės religinės bendruomenės juos atstums.

 

Kitas dažnas religiškai mišrių šeimų modelis yra vieno religinio identiteto ugdymas bei supažindinimas su abiem tėvų religijom. Šio modelio trūkumas yra vieno iš tėvų, tapusio mažuma, svetimumo ir atsiskyrimo jausmas. Kuo stipriau išpažįstama (šeimos) daugumos religija, tuo labiau atstumtas jaučiasi mažuma tapęs tėtis/mama. Kartais tokiu kriziniu šeimos momentu nusprendžiama priimti daugumos religiją taip suvienijant, sustiprinant šeimą. Tai dar labiau būdinga šeimoms, kuriose renkamasi supažindinti vaikus tik su ta religija, kurios identitetas ugdomas.

 

Modelis, kai vaikai nesupažindinami su jokia religija bei nepriskiriami jokiai religijai, dažniausiai lemia, kad ateityje nei viena religija nebus išpažįstama. Negali rinktis to, ko nepažįsti.

 

Religiškai mišrių šeimų dinamikos tyrėjai išskiria ir dar vieną, labai nestandartinį šeimos modelį, kai tėvai „pasidalija“ vaikų religinį auklėjimą. Pavyzdžiui, tėtis sūnų vedasi į mečetę, o mama dukrą – į bažnyčią. Vienose šeimose tokia sistema veiktų puikiai, o kitose – suskaidytų šeimą ir padalintų ją į du kovos laukus.

 

Ko gero, nėra vieno universalaus modelio, kuris tiktų visoms šeimoms. Vaikai tradiciškai priima tėvų jiems diegiamą identitetą, su sąlyga, jog jie nuoseklūs ir nuoširdžiai tiki tuo, kaip auklėja savo vaikus. Vis dėlto, jei tėvai trokšta, kad jų vaikai uoliai praktikuotų vieną ar kitą religiją, skirtingų tikėjimų šeimose tam reikia įdėti daugiau pastangų nei monoreliginėse šeimose.