bendruomene baneris tekstas

baltaodziams tevams 620x329

Kartais mišrios rasės vaikus turinčių tėvų klausia: „Koks jausmas turėti kitos odos spalvos vaiką?“ Toks klausimas neretai išmuša iš vėžių, juk savo vaiko nevertiname pagal tai, kokios spalvos jo akys, ar plaukai, tad kodėl su odos spalva turėtų būti kitaip? Tėvai myli savo vaikus tokius, kokie jie yra ir dažniausiai augina juos lygiai taip pat, kaip būtų auginę savo rasės vaikus. Tačiau, ar pastarasis požiūris yra teisingas? Ar iš tiesų odos spalvos ignoravimas yra teisinga auklėjimo taktika tarprasinėse šeimose? Ką sako patys skirtingų rasių tėvus turintys vaikai?

Jie nenori būti vadinami „egzotiškais“

Kiekvienas tėtis ar mama mano, kad jų vaikas yra pats nuostabiausias ir tai nėra blogai. Tačiau, dažnai, kai yra kalbama apie mišrios rasės vaikus, pasigirsta epitetai „egzotiškas“, „nestandartinis“, „išsiskiriantis“, „ryškus“ ir panašiai. Skirtingai nei atrodo tik gero linkintiems tėvams ar giminaičiams, tokie epitetai nereiškia, kad vaikas yra gražus toks, koks yra. Tokie žodžiai nekelia vaiko savivertės, jam gali pasirodyti, kad jis patrauklus tik dėl savo rasės, verčia jaustis sudaiktintais, nužmogintais, surūšiuotais, tarsi retos veislės gyvūnai.

Mišrios rasės vaikai nėra priemonė eliminuoti rasizmą

Žmonės mėgsta sakyti, kad vieną dieną visa žmonija bus maišyta ir tada rasizmo nebeliks. Tai – klaidingas suvokimas. Juk net ir maišytos rasės žmonės yra skirtingi. Vienų oda šviesesnė, kitų – tamsesnė. Vieni – šviesiaplaukiai, kiti – tamsiaakiai ir t.t. Rasizmas kyla ne dėl to, kad egzistuoja skirtingos rasės, o dėl to, jog manoma, kad kai kurios rasės yra viršesnės už kitas.

Rasę ignoruojantis mišrių vaikų auginimas – pats blogiausias sprendimas

Ankstesnės kartos laikėsi nuomonės, jog kalbėti apie skirtingas rases ir rasizmą nedera. „Esame visi vienodi ir to gana.“ Buvo baiminamasi, kad kalbėdami apie tarpusavio skirtumus, tėvai ir vaikai atitols vieni nuo kitų. Tačiau tėvai turi suprasti, kad jų vaikai įgis skirtingų patirčių (tiek gerų, tiek blogų) už šeimos ribų. Jie patirs ir suvoks, kad rasė yra reikšminga. Sąmoningas kalbų apie rasę su vaikais vengimas tėra jų identiteto ignoravimas.

Maišytos rasės vaikų baltaodžiai tėvai negali būti rasistai

Kitos rasės draugų, meilužių, mylimųjų, sutuoktinių ir net vaikų turėjimas neparodo, kad žmogus nėra rasistas. Prieš kiek laiko socialiniai tinklai ūžė po to, kai juodaodis tėtis paviešino savo buvusios partnerės piktas žinutes dėl jų dukros „pernelyg afro“ šukuosenos. „Kodėl ją šukuoji tarsi ji būtų afroamerikietė? Ji tokia nėra!“ Moterys bei vyrai dažnai naudoja tarprasinių santykių kortą išsigindami kaltinimų rasizmu, tačiau, tai tik parodo, kad šie kaltinimai turi pagrindą.

Kartais galite jaustis atskirtyje

Jūsų vaikai neišvengiamai turės kitokių patirčių, nei jūs, dėl savo odos spalvos. Galbūt jūsų sūnų dažniau stabdys ir apieškos policija. Galbūt jūsų dukrai darbe bus pasakyta pastaba dėl „netvarkingai ir neprofesionaliai“ atrodančios afro šukuosenos. Jums tikriausiai norėsis patarti ar padėti, tačiau nežinosite kaip. Nesikrimskite, dažniausiai pakanka tiesiog išklausyti ir pasiūlyti savo rūpestingą petį.

Skaitant apie tarprasinėse šeimose augusių vaikų patirtis ir gilinantis į jų įžvalgas tampa aišku, kad rasės skirtingumas anksčiau ar vėliau jiems tampa akivaizdus. Savo odos spalvą jie priima kaip dalį identiteto, nori būti priimti, bei pripažinti. Jie nenori jaustis nei geresni („gražesni“), nei blogesni (būti diskriminuojami). Kalbėjimas apie rasę, rasizmo istoriją, bei šių dienų aktualijas tik sustiprins jūsų ryšį ir padės formuoti vaiko savivertę.