bendruomene baneris tekstas

VAIKU IDENTITETAS 2 300x200Sukūrę mišrias šeimas, sutuoktiniai nuolat patiria daugybę didesnių ar mažesnių išbandymų, kurių ypač padaugėja šeimoje atsiradus vaikų. Kokia kalba jie kalbės ar kaip bus auklėjami – pakankamai nesudėtingi ir lengvai išsprendžiami klausimai. Daug keblesnis klausimas: kokia bus mišrioje šeimoje gimusių vaikų tapatybė? Daugelyje pasaulio šalių mišrios santuokos yra gana senas ir įprastas reiškinys, gyvuojantis jau dešimtmečius, o mokslininkai jau seniai skiria daug dėmesio mišrių vaikų identiteto tyrinėjimui, todėl literatūros ir įvairių studijų šia tema apstu. Tuo tarpu Lietuvoje, mišrios šeimos vis dar yra ,,naujovė“, o klausimai apie jose gimusių vaikų vaikų savimonę, ko gero, kyla tik tėvams. 

Kai kalbama apie mišrių vaikų identitetą, svarbūs yra daugybė veiksnių: kultūra, tautybė, rasė, religija. Vienoms šeimoms gali būti aktualus tik vienas iš jų, kitoms – keletas ar netgi visi. Vaikų tautinės, religinės ar kultūrinės savimonės ugdymas, daugiau ar mažiau, priklauso nuo šeimos, tėvai gali jį įtakoti arba visiškai suformuoti. Tuo tarpu, mišriose šeimose gimusių, vaikų rasinis identitetas mažai priklauso nuo šeimos, o daug labiau  nuo išorinių veiksnių bei aplinkybių.

 

Iš prigimties žmogus jaučia poreikį tiek save, tiek visa, kas jį supa, priskirti tam tikroms grupėms: pagal spalvą (rasę), tautybę, religiją ir daugybę kitų požymių. Tačiau kaip jaučiasi ir kaip pasaulį suvokia tie, kurie nepriklauso vienai konkrečiai grupei? Kokius save jie mato? Kokius juos mato kiti? Šis straipsnis skirtas apžvelgti mišriose šeimose gimusių vaikų rasinę savimonę, pasitelkiant du JAV atliktus tyrimus šia tema.

Kas yra rasinis identitetas? Anot mokslininkų, jau būdami vos dviejų su puse, vaikai suvokia skirtumus tarp skirtingų rasių, o pozityvi  ir užtikrinta rasinė savimonė neatsiranda savaime – ją reikia ugdyti. Rasinė savimonė, paprastai kalbant, yra asmens sąmoningas suvokimas ir pojūtis, kad jis priklauso tam tikrai grupei. Tokiu būdu žmogus ne tik apibūdina save, bet taip pat išskiria save iš kitų etninių grupių. Socialinis kontekstas, tiesioginė aplinka ir istorinis paveldas yra pagrindiniai veiksniai, kuriais remiasi vaikų rasinio identiteto ugdymas. Tai nėra sudėtinga, kai vaiko rasė ,,gryna“: tokiu atveju vaikai suvokia rasę kaip vieną iš asmeninio įvaizdžio komponentų. Tačiau mišrus rasinis paveldas gali turėti visai kitokią įtaką vaikų ugdymui, todėl mišrios rasės vaikams itin svarbu aktyviai padėti išsiugdyti pozityvų savęs suvokimą. Labai svarbu, kad jie turėtų pakankamai galimybių ir situacijų susipažinti su abiejų tėvų rasėmis, suprastų, ką reiškia būti mišrios rasės, taip pat išsiugdytų įgūdžius įveikti rasizmą ir diskriminaciją.

Amerikietė sociologė Kerry Ann Rockquemore yra knygos ,,Beyond Black: Biracial Identity in America“ bendraautorė. Pati gimusi mišrioje šeimoje, Rockquemore puikiai žino, ką reiškia nuolatiniai klausimai ir neteisingos interpretacijos apie jos mišrią kilmę: žmonės ne kartą yra palaikę ją aire dėl žalių akių bei strazdanų, užkalbinę ispaniškai ar itališkai. Būtent asmeninė patirtis buvo viena iš priežasčių, nulėmusių jos, kaip mokslininkės, pasirinkimą tirti mišrios rasės žmonių identitetą. Rockquemore knygoje daug dėmesio skiriama JAV sparčiai augančios mišrios rasės žmonių populiacijos asmeninėms bei socialinėms patirtims. Per pastaruosius keletą dešimtmečių smarkiai išaugęs tarprasinių santuokų skaičius bei sporto ir kino žvaigždžių (Tiger Woods, Vin Diesel, Halle Barry) populiarumas labai prisidėjo prie to, jog mišrios rasės žmonės kur kas palankiau priimami visuomenės. Tačiau dar ne taip seniai JAV dominavo ,,vieno lašo“ (angl. one-drop) taisyklė: mišrios rasės vaikai buvo klasifikuojami pagal ,,žemesnio statuso“ tėvų rasinę grupę, t.y., nepaisant išvaizdos, mišrioje šeimoje gimęs vaikas negalėjo būti ,,grynu“ baltuoju. Nors tai jau praeitis, ir rasės nebėra taip griežtai klasifikuojamos, tačiau vis dar yra socialinių realijų, su kuriomis tenka kovoti mišrios rasės žmonėms. Jei tavo rasinė tapatybė neatitinka konkrečios kategorijos, kaip tu identifikuoji save? Kokį tave mato kiti? Kokį tu pats save matai? Kas tu esi?

Susan Lambe, viena iš paramos grupės mišrios rasės poroms ir šeimoms lyderių, teigia, jog dabar buvimas ,,baltuoju“ yra kur kas mažiau svarbus mišrios rasės žmonėms nei kad buvo anksčiau. S. Lambe džiaugiasi, jog mišriose šeimose gimę vaikai gali laisviau rinktis, kaip identifikuoti save, gali burtis į savo bendruomenes, o ne būti per prievartą priskirti tam tikrai kategorijai.

Rockquemore knyga ,,Beyond Black: Biracial Identity in America“ yra paremta tyrimu, kuriam autorė bei jos kolegos naudojo du metodus: anketas bei giluminius interviu su mišrios rasės bakalauro studentais Detroite, JAV. Iš šių pokalbių buvo galima spręsti, jog rasinis identitetas yra labai sudėtingas reiškinys, kuriam įtakos gali turėti tokie veiksniai kaip fizinė išvaizda, draugai bei pažįstami, aplinka, situacija ir t.t.

Mergina, vardu Chris, pristato save kaip mišrios rasės, tačiau prisipažįsta, jog jaučiasi ir suvokia pasaulį kaip juodaodė moteris, labiausiai dėl savo išvaizdos. Tuo tarpu Kathy, kurios oda šviesesnė, o bruožai panašesni į baltaodžių, pasakoja, kad nuolat jaučiasi niekinama kitų juodaodžių studentų, kurie interpretuoja jos mišrios rasės  savęs identifikaciją kaip bandymą pasirodyti ,,geresne“ ar ,,aukščiau“ juodaodžių.

Rockquemore teigia, jog ,,Vienas dalykas yra tai, kad žmogus identifikuoja save kaip juodaodį, baltaodį ar mišrios rasės, tačiau kitas dalykas, kaip tai vertina šeima, draugai, pažįstami, ar kaip tai vertinama konkrečiose situacijose“. Kai kurie tyrimo dalyviai prisipažino, jog, būdami mišrios rasės, jie keičia savo elgesį ar manieras priklausomai nuo situacijos. Štai vienas studentas, su kuriuo Rockquemore kalbėjosi universiteto kavinėje, interviu metu naudojo juodaodžiams būdingą dialektą bei kūno kalbą, tačiau, prisijungus baltaodžiams draugams, jo kalba bei laikysena pasikeitė. Vis dėlto, Rockquemore pabrėžia, jog jaunuolio elgesys nebuvo nei nenatūralus, nei apsimestinis: sugebėjimas prisitaikyti ir elgtis pagal aplinkybes yra tarsi dovana ar talentas, padedantis mišrios rasės žmonėms lengviau ir labiau užtikrintai laviruoti įvairiose gyvenimo situacijose.

Remiantis anketomis bei giluminiais interviu, Rockquemore ir jos kolegos išskyrė keturis pagrindinius mišrios rasės identiteto tipus:

  • ,,Kraštinis“ (angl. Border) identitetas, kuris apima abi įprastas baltosios ir juodosios rasės kategorijas, tačiau ir papildomą mišrios rasės elementą (Kathy atvejis);
  • ,,Panašumo“ (angl. Protean) identitetas, kurį pademonstravo jaunuolis, kalbintas kavinėje. Šis tipas apima keletą tapatybių bei ,,personažų“, kurie gali būti panaudojami atitinkamose situacijose;
  • Nedidelis skaičius respondentų priklausė trečiajai – ,,vienaskaitinei“ (angl. Singular) kategorijai – kai respondentai priskyrė save vienai kuriai rasei;
  • Dar kiti pasirinko požiūrį, kurį mokslininkės pavadino ,,transcendentaliu“: jie sąmoningai neigė bet kokią rasinę tapatybę. Pasak Rockquemore, toks požiūris yra sudėtingesnis nei iš pradžių atrodo: ,,Mes manėme, jog šie studentai pasižymi fiziniais baltaodžių bruožais, niekada realiai nesusidūrė su rasine diskriminacija ir, galbūt, yra kupini jaunatviško idealizmo. Tačiau ne visi, su kuriais kalbėjomės, buvo tokie, kokius įsivaizdavome, o dalis buvo patyrę diskriminaciją.“ Vienas iš respondentų, Robas, laikėsi tvirtos nuomonės, jog neteisinga skirstyti žmones į kategorijas pagal rasę, ir teigė, jog norėtų būti vertinamas pagal individualias savybes ar talentus: kaip muzikantas, mąstytojas, geraširdis žmogus, katalikas, sunkiai dirbantis, svajojantis, ambicingas studentas.

Rockquemore, kuri pati yra susidūrusi su sunkumais dėl mišrios rasės, pasakoja, jog jos šeimoje apie rasę buvo kalbama retai: ,,Jei vaikystėje tau  nenurodoma kryptis, tu surandi ją pats. Augdama aš visada laikiau save juodaode, nes taip mane matė aplinkiniai. Tačiau, pradėjus lankyti koledžą, sutikau žmonių, kurie nelaikė manęs ,,juodaode mergaite“ ir kartais tai sukeldavo keblias situacijas. Vaikystėje turėjau baltaodę draugę, kurios namuose gana reguliariai nakvodavau, tačiau ji niekada nelikdavo nakvoti mūsų namuose. Tai buvo tarsi nerašyta taisyklė, kurią visi priėmė ir apie tai nekalbėjo. Vėliau, suaugusi draugė prisipažino (tai aš jau ir pati buvau supratusi), kad tėvai jai neleido nakvoti mūsų namuose vien dėl to, jog mano tėvas buvo juodaodis.“ Autorė džiaugiasi, kad ankstesnė nuostata, jog mišrios rasės vaikai privalėjo išsiugdyti ,,juodaodžio savimonę“, sparčiai keičiasi ir visuomenė pradeda suprasti, jog gali būti kur kas daugiau variantų.

Kitas tyrimas, atliktas Nikki Khanna bei jos kolegų ir publikuotas pavadinimu ,,Passing As Black: Racial Identity Work Among Biracial Americans“, pateikia dar įdomesnių įžvalgų.

Khanna teigia, jog didžioji dauguma mišrios rasės žmonių identifikuoja ir pristato save kaip ,,mišrios rasės“, ,,dvirasiais“, tačiau pasitaiko daug atvejų, kada savęs identifikavimas priklauso nuo pašnekovo, aplinkybių ar situacijos. Taip pat, kartais, aplinkybės ir neigiamos (dažniausiai) patirtys turi įtakos tam, kad savęs identifikacija pakeičiama visam laikui.

Šis tyrimas atskleidė, jog gana dažnai mišrios rasės žmonės įvardija save baltaisiais darbo vietose bei darbinėse situacijose. Keista yra tai, jog žmonės vis dar tiki, kad požiūris į juos darbo vietoje priklauso nuo rasės, o balta odos spalva suvokiama kaip pranašumas, kuris padeda kilti karjeros laiptais, užtikrina geresnę darbo vietą ar pareigas. Įdomu ir tai, kad dalis respondentų prisipažino manantys, jog tam tikrose situacijose ar esant tam tikroms aplinkybėms yra parankiau identifikuoti save juodaodžiais:

  • tipinis atvejis – paauglystė, kai svarbus tampa pritapimas prie juodaodžių draugų kompanijos, buvimas ,,kitokiu“ (arba atvirkščiai – tokiu, kaip visi) ,,kietesniu“;
  • pritapti taip pat svarbu tada, kai tiesioginėje aplinkoje, su kuria nuolat susiduriama (kaimynystėje, darbo kolektyve, mokykloje ir pan.) dominuoja juodaodžiai;
  • situacijose, kuriose demonstruojamas neigiamas baltųjų įvaizdis, jie tapatinami su rasistais, engėjais;
  • situacijose, kai rasine mažuma būti yra naudinga: pildant finansinės paramos, stipendijų paskolų, stipendijų prašymus, stojimo į universitetą dokumentus.

Khanna bei jos kolegų tyrimas buvo paremtas pokalbiais su 40 mišrios rasės amerikiečių. Mokslininkus nustebino tai, jog nemaža dalis pašnekovų teigė, jog pristato save kaip dvirasius/mišrios rasės vien dėl to, jog nenori įskaudinti vieno iš tėvų, paneigdami jų šaknis bei rasinį paveldą Respondentai taip pat atskleidė sudėtingas ir skaudžias patirtis: sunku pritapti prie kurios nors vienos rasės bendruomenės, nes esi arba ,,nepakankamai baltaodis“, arba ,,nepakankamai juodaodis“.

Iš apžvelgtų mokslinių tyrimų matyti, jog rasinis identitetas yra sudėtingas reiškinys, o tai, kaip save rasiniu atžvilgiu identifikuoja mišriose šeimose gimę žmonės, dažnai priklauso nuo konteksto: aplinkos, situacijos, ,,patogumo“, noro pritapti ir dar daugybės veiksnių. Tėvų vaidmuo ir indėlis formuojant vaikų rasinį identitetą dažnai nėra lemiamas. Tačiau labai svarbu, kad jie ugdytų vaikų pasitikėjimą savimi, jog rasė netaptų vienu iš jų asmenybę apibūdinančių atributų.